Symbolism and historical imagination in the music of Bronius Kutavičius

LTTautos ir kultūros, kurios patyrė ilgalaikes okupacijas, turi dideles ambicijas stiprinti savo gyvybingumą. Lietuvos istorija kupina tokių ambicijų. Lietuviškos tautinės mokyklos kūrimas sovietmečiu buvo nutrauktas. Sovietinės okupacijos metais muzikos avangardistai (V. Bacevičius, J. Kačinskas, V. Jakubėnas, J. Gaidelis) buvo priversti emigruoti. Dalis Lietuvoje likusių kompozitorių nutilo, kiti iš dalies prisitaikė prie diktuojamų sąlygų. Vis dėlto sunkiomis okupacijos sąlygomis vyko moderniosios muzikos atgimimas. Apie 1970 m. įvyko posūkis muzikinėje kultūroje. Tuo metu suaktyvėjo kompozitorių grupė, kurią sudarė O. Balakauskas, F. Bajoras, B. Kutavičius, V. Barkauskas, V. Laurušas, V. Montvila ir A. Rekašius. Jie domėjosi modernizmu kaip natūralia muzikos raidos tendencija, kaip pasipriešinimo socialistiniam realizmui galimybe, kaip būdu autentiškos liaudies muzikos tradicijas sieti su avangardo reiškiniais bei tokiu būdu patekti į tarptautinį Europos kultūros kontekstą. Modernizmo raida Lietuvoje atvėrė kelią gilesnių liaudies tradicijų apmąstymui. Julius Juzeliūnas sukūrė originalią sistemą, pagrįstą lietuvių liaudies dainų tonais. Bronius Kutavičius tapo išradingu naujo garso kūrėju. Straipsnyje plačiau analizuojama B. Kutavičiaus kūryba. Jis vadinamas modernizmo kompozitoriumi, kurio kūryba išsiskiria konceptualumu. Kompozitorius išraiškingos priemonių sėmėsi lietuvių liaudies kultūroje ir sukūrė Lietuvos istorijos mitą, laisvai judėdamas skirtingomis garsų sferomis.