Neo-mythologism in the music of Arvo Pärt, Veljo Tormis, and Bronius Kutavičius
LTPraėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje parašyta Arvo Pärto, Veljo Tormiso ir Broniaus Kutavičiaus muzika buvo įvardijama įvairiais vaizduojamaisiais terminais, tokiais kaip šventasis minimalizmas, magiškasis minimalizmas, baltiškasis ritualizmas ir kt. Šiuo straipsniu siekiu apibūdinti kai kuriuos bendrus Tormiso ir Kutavičiaus etnografinės / ritualistinės kūrybos bruožus ir priešpriešinti juos Pärto muzikai, remdamasis neomitologizmo samprata – terminu, apibrėžiančiu šią XX a. muzikos srovę, pasižyminčią pasikartojimais, repeticijomis, simetrija, binarinėmis opozicijomis ir specialiais (vizualiniais) simboliais (mitologemomis). Neomitologizmą muzikoje galima laikyti trejopu reiškiniu, apimančiu atspindimas temas, muzikinę struktūrą ir perteikimą / recepciją. Dėl to į neomitologizmą svarbu atsižvelgti ir vaizdinėse muzikos reprezentacijose, pavyzdžiui, teatriniuose pastatymuose ar videoprodukcijoje. Tormisas ir Kutavičius, idėjų semdamiesi iš liaudies dainų tradicijų, daugelyje savo darbų sužadino pagoniškosios praeities vizijas. Tormiso "Geležies prakeikime" (1972) mišriam chorui, tenorui, bosui ir šamaniškam būgnui ritualinio kalavijo kaldinimo proceso vaizdavimas (pagal suomių epą "Kalevala") yra supinamas su šiuolaikiniais destrukcijos vaizdiniais. O "Paskutinės pagonių apeigos" (1978) – Kutavičiaus pagoniškų sceninių oratorijų ciklo dalis. Kutavičiaus oratorijos nėra tik apie ritualizmą, bet pačios yra tarsi ritualai – teatriniai kūriniai ar religiniai aktai, kuriuose praeities vizijos neišvengiamai veda link šiuolaikinių konotacijų. Mitologemos atlieka svarbų vaidmenį "Adomo pasijoje", 2015 m. Taline pastatytame teatriniame Roberto Wilsono veikale, paremtame Pärto muzika.Spektaklyje, kuriame gausu įtampų tarp buvimo ir nebuvimo, šviesos ir tamsos, judesio ir sąstingio, Wilsonas rėmėsi vizualiniu dviprasmiškumu tarp krikščioniškų ir pagoniškų simbolių (pasaulio medis). Mitinė dvynių idėja aptinkama Pärto "Tabula rasa" formoje, susidedančioje iš dviejų dalių: "Ludus" (con moto) ir "Silentium" (senza moto). Viena vertus, jų opozicinė prigimtis išryškėja pavadinimuose (aktyvumas versus kontempliacija), kita vertus, abi dalys sukomponuotos naudojant panašius adityvinių technikų modelius. Neomitologizmas gali būti perspektyvi alternatyva įvairiems anksčiau naudotiems muzikiniams terminams, skirtiems nusakyti praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių muzikines sroves. Neomitologinio požiūrio taikymas duoda nemažai peno tolesnei diskusijai. Jis gali būti itin naudingas demonstruojant sąveiką tarp skirtingų muzikinio kūrinio, kaip socialinio veiksmo, aspektų: programinių siekių (nuorodų į mitines temas), struktūrinių savybių (pavyzdžiui, atvira pabaiga muzikoje, onomatopėja ir garsiniai panašumai tekste) ir specialaus perteikimo / recepcijos būdo. Šiems santykiams būdingas tam tikras atsitiktinumo laipsnis – jį galima matyti iš tokių situacijų, kaip, pavyzdžiui, buvo panaudoti medžių simboliai Pärto muziką lydinčiose vaizdinėse medijose. Taigi, neomitologinė perspektyva padeda mums apibrėžti nuoseklesnį kontekstą etnografiniams, religiniams bei ritualiniams praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kūrybiniams reiškiniams, taip pat naujoms jų reinkarnacijoms vaizdinėje medijoje.
ENThe music of Arvo Pärt, Veljo Tormis, and Bronius Kutavičius written since the 1970s has previously been accommodated under various descriptive terms, such as “holy”, “magical”, or “Baltic” minimalism, to mention just a few examples. This article aims to outline some of the common features between the ethnographic/ritual creative practices of Tormis and Kutavičius on the one hand, and Pärt’s music on the other, drawing on the concept of neo-mythologism - a term for the trends in 20th-century music (Adamenko 2007) characterized by a preoccupation with repetition, symmetry, binary oppositions, and special (visual) symbols (mythologems). Neo-mythologism is a threefold phenomenon, which encompasses topics (literary allusions), musical structure, and presentation/reception. Therefore, it is important to observe neo-mythologism also in the visual representations of music, such as theatrical and video productions ("Adam’s Passion" by Arvo Pärt and Robert Wilson, 2015). Carl Jung’s notions of the “collective unconscious” and “archetypes”, with an emphasis on the intuitive and elusive, had a considerable impact on the Estonian cultural scene in the late 1960s and 1970s, and served as a driving force of the innovative literary and theatrical movements in that period. Neo-mythologism can be proposed as a general term for the various ethnographic, religious, and ritual phenomena of creativity in the Baltic countries in the 1970s and 1980s. Keywords: Estonian and Lithuanian music, neo-mythologism, ritualism, mythologem, world tree.
