Prospero Merimee "Lokys": proto ir prigimties akistata
LTStraipsnyje aptariama P. Mérimée novelė „Lokys“, grindžiant savo pasirinkimą tuo, kad šiame tekste gausu etninių ir mitologinių elementų, atkeliavusių iš lituanistikos lobyno, taip pat autoriui imponuoja paslaptimi dvelkiantis novelės pasakojimas, kviečiantis skaitytoją praskleisti teksto reikšmes gaubiančią skraistę. Atskleidžiama, kad tarp dviejų figūrų - mokslo vyro, atstovaujančio išgrynintam racionalumui, ir žiniuonės, pasitelkusios intuiciją, išugdytą archajinės autochtonų mąstysenos, įsiterpia civilizacijos padarinių pleištai, sukeliantys nesusikalbėjimo sumaištį. Šioje skirtybių atkarpoje atsiduria novelės veikėjai, labiau ar mažiau priartėję prie vienos iš prieštaros „gamta prieš kultūrą“ pusių. Teigdamas, kad žmogaus dvilypumo kolizijos motyvą P. Mérimée brandino tarsi būtų gavęs pasiūlymą kurti tekstą muzikinei dramai, autorius pereina prie B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pagal šio autoriaus novelę. Pažymima, kad B. Kutavičius, pasitelkęs kūrybinę intuiciją, pajunta P. Mérimée novelėje ne tik dramaturgines teksto galimybes, bet ir išgirsta kontrapunktinį universaliųjų antinomijų skambesį, kurį ryžtasi praturtinti unikaliomis dermėmis, kylančiomis iš giliausių etninės kultūros sluoksnių. Konstatuojama, kad B. Kutavičiui nereikėjo vaduotis iš literatūrinio teksto poveikio ir jo įtakos: pasinaudojęs novelės siūlomomis reikšmėmis savo kūrinio plėtotėje, jis atrado naują muzikinės ir kalbinės semantikų sintezės būdą, įskėlusį netikėtų dermių sąskambius, nuaidinčius ir subtilios intonacijos takais, ir kelių garsų šnabždesiais.
