Dvikalbystė sovietmečio literatūros kritikoje

LTSovietmečiu literatūroje ir kritikoje egzistavo savotiška dvikalbystė: netgi vartojant tuos pačius žodžius, buvo galima teigti priešingus dalykus. Kritikai elgėsi įvairiai (tik pirmuoju pokario dešimtmečiu spausdinti tekstai šiuo požiūriu nesiskyrė). Jie stengėsi vengti ideologinio užkrato paliestų žodžių ar ezopiškai vartojo juos senąja reikšme, iš paskutiniųjų bandė įkvėpti naujajam jų pavidalui gyvybės, suteikti „žmogišką veidą“ ar „principingai“ kartojo pokario tiesas. Pirmieji buvo vadinami estetais, antrieji — sociologizuojančiais (pirmųjų akimis). Straipsnyje keliami klausimai, ar šie apibūdinimai yra pagrįsti, ar jiems teikta prasmė atitinka įprastą šių žodžių reikšmę. Sovietmečio literatūros raidos kryptis – nuo karikatūriško socialistinės tikrovės varianto pokary (teigiamo herojaus diktatūra, bekonfliktiškumo teorija tipiškumo, kaip statistinio vidurkio, samprata) prie bendražmogiškų dimensijų realybės. Estetų socialumas ir netikėtas sociologizuojančių estetizmas akivaizdžiai atsiskleidė 1982 metų „Literatūros ir meno“ diskusijoje dėl romano. Kalbama tik apie kritinio realizmo metodu parašytus romanus. Straipsnyje daroma išvada, kad dviem kritikos grupėms taikyti „estetų“ ir „sociologų“ terminai nelabai pagrįsti. Takoskyrą tarp jų tiksliau įvardytų kiti ideologinę laikyseną nusakantys apibūdinimai, pvz., (ne)konjunktūrinė, (ne)ideologinė, (ne)oficialioji ir panašiai. Silpstant ideologinei reglamentacijai, antidialogo įtampa slūgo. Egzistavęs kritikos pasidalijimas tapo savotišku literatūrinio gyvenimo ritualu, itin akivaizdžiu kolektyviniuose kritikos straipsnių rinkiniuose. Į sovietmečio pabaigą ideologinė vadyba tapo labiau užmaskuota.Reikšminiai žodžiai: Dvikalbystė; Literatūra; Literatūros kritika; Simuliakras; Socialistinis realizmas; Sovietmetis; Tikrovė; Bilingualism; Literary critique; Lithuanian literature; Reality; Simulacrum; Socialist realism; Soviet period.