Pilietinės visuomenės teorinis ir empirinis modeliavimas

LTLietuvos plėtotės modeliuose nesunku įžvelgti pilietinės visuomenės perspektyvos konstravimo pastangas, tačiau pilietinę visuomenę „paskelbus“ neišvengiamybe, stokojama lygiaverčio jos esmės supratimo, pilietinės visuomenės analizės sistemiškumo. Todėl svarbu papildomai analizuoti pilietinės visuomenės, valstybės ir demokratijos apskritai sąveikas, pilietinės visuomenės sistemiškumo - antisistemiškumo dilemas. Lietuva pasižymi valstybės ir pilietinės visuomenės tarpusavio tolerancijos stoka. Lieka ne iki galo atskleistas nacionalizmo vaidmuo pilietinės visuomenės tapsmo procese. Taip pat aktualu nagrinėti socialinio kapitalo prieigos analizuojant pilietinę visuomenę perspektyvas. Atskirai akcentuotinas vyraujantis pilietinės visuomenės depolitizacijos pastangų pavojus, reiškiantis nevalstybinės politikos formos – subpolitikos perspektyvos, kaip realus atsvaro etatizmui Lietuvoje, atsisakymą. Pagrindiniai žodžiai: pilietinė visuomenė, modeliavimas, Lietuva. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pilietinė visuomenė; Teorinis modeliavimas; Antisistemiškumas; Destruktyvumas.

ENSpeaking about the models of Lithuanian development, it is easy to discern the efforts to construct a perspective on civil society. Nevertheless, having “declared” civil society indispensable, its proper understanding and the systematic analysis of civil society are still lacking. Therefore, it is important to analyze the interaction among civil society, state and democracy as well as to examine the dilemmas of the regularities-irregularities of the civil society. Lithuania has been known for insufficient tolerance between the state and civil society. The role of nationalism in the process of becoming a civil society has not been pointed out satisfactorily enough. Also important is to examine the prospects of access to social capital in analyzing civil society. On a separate note, one needs to stress the prevailing danger of depoliticizing efforts toward civil society. Such a danger means the rejection of the non-state form of politics – subpolitics – as a counterbalance to statism.