Nuo klasikinio eksperimento iki pagrįstosios teorijos

LTRecenzijoje nagrinėjama Rasos Pranskūnienės daktaro disertacija „Nardinantis interaktyvumas muziejinėje edukacijoje: grindžiamoji teorija“, išryškinant visų disertacijos gynimo narių akcentuotinas įžvalgas. Disertacijos autorė pradėjo doktorantūros studijas, susidomėjusi kokybiniais tyrimais ir tyrimo objektu pasirinkusi muziejinę edukaciją, išsikėlė tikslą – sukurti grindžiamąją teoriją, kuri atskleistų pagrindinį muziejinės edukacijos rūpestį ir paaiškintų, kaip tas pagrindinis rūpestis yra sprendžiamas. Akcentuotinas kūrybinis disertacijos bruožas. Disertacijoje pažymėtinas disertacijos autorės, kaip kūrybiškos asmenybės, bruožų derinys: drąsa rizikuoti pasirenkant grindžiamąją teoriją kaip tyrimo strategiją, tolerancija neapibrėžtumui ir neaiškumams, gebėjimas intensyviai dirbti / svarstyti / ieškoti ilgą laiką, smalsumas ir atvirumas duomenų ir kontekstų įvairovei, atvirumas patyrimui, kritiškumas ir savikritiškumas. Grindžiamoji teorija šiame disertaciniame tyrime yra atvirumo, smalsumo, drąsių sprendimų, prisiimtos atsakomybės išbandymas ne tik disertacijos autorei, bet ir aukštajam mokslui bei visuomenei. Tyrimo reikšmingumas reiškiasi grindžiamosios teorijos strategijos įtvirtinimu disertaciniame tyrime, o sukurtoji „nardinančio interaktyvumo“ teorija gali būti naudinga plėtojant konkrečią muziejinę edukaciją, taip pat kitų socialinių mokslų šakų tyrinėtojams. Tyrimo duomenys reikšmingi ir naudingi muziejininkams, muziejų ekspozicijų kūrėjams, lankytojams, formaliojo ir neformaliojo ugdymo specialistams, tyrėjams.