Pažįstamas ir nepažįstamas Balys Buračas: 1929 m. ekspedicijos užrašai

LTBalio Buračo (1897–1972) pasakojimas lietuvių kultūros istorijoje rašomas iki šiol. Tai rodo nemažėjantis susidomėjimas jo darytomis fotografijomis, kurios pastarąjį dešimtmetį publikuojamos įvairiuose albumuose, rūšiuojant jas pagal temas ir dalykus. Šių albumų rengėjai paprastai kartojasi minėdami Buračo gyvenimo datas, aprašydami jo tiriamąją veiklą, išsaugotų ir per Antrąjį pasaulinį karą pražuvusių negatyvų skaičių. O fotografo asmenybė iki šiol stokoja išsamesnių studijų; straipsnių ir apybraižų autoriai pasitenkina apibendrintu jo portretu arba paties Buračo ranka gyvenimo saulėlydyje parašytos trijų lapų autobiografijos turiniu . Šioje publikacijoje pirmą kartą dėmesys nukreiptas į Buračo ekspedicijų aprašymus, kurie pasakoja, kaip buvo ieškoma tautodailės kūrinių, renkama tautosaka ir, žinoma, fotografuojama. Šie užrašai neatsiejami nuo fotografijų, nes jungia jas į serijas, atspindi ekspedicijų kalendorių ir eigą. Pabrėžtina, kad jie leidžia žvelgti į fotografijų autorių be žymesnio pavėlavimo – Buračas juose toks, koks buvo tuo metu, kai keliavo per Lietuvą. Jie taip pat byloja apie Buračo pasirengimą, turimas priemones ir tam tikras nuostatas, kuriomis jis, būdamas tai fotografo, tai muziejininko, tai kraštotyrininko vaidmenyje, vadovavosi. Čia pat ir vertybės, pažiūros, kitaip tariant, jo asmenybė, kurios iki šiol neturėjome galimybės pažinti iš arti. [p. 175].