Trys Lietuvos Respublikos

LTPirmaisiais atgautos Lietuvos nepriklausomybės metais viešai iškelta idėja, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) yra glaudžiai susijusi su 1918 ir 1990 m. atgaivintomis Lietuvos respublikomis. Tiesioginių jungčių paieškas laikui bėgant ėmė užgožti pragmatinė „istorijos politika“, skirtingų ideologinių paradigmų ryškinimas. Du skirtingi „istorijos politikos“ naratyvai – vienas, traktuojantis LDK kaip Europos Sąjungos prototipą ir kitas, akcentuojantis lietuvių etninio tapatumo idėją – yra paremti LDK ir „tautinės Lietuvos“ priešprieša ir siekia konkrečių politinių tikslų. Todėl dialogo paieškos ir trijų Lietuvos Respublikų idėja iki šiol išlieka aktuali. Straipsnyje šios idėjos perspektyvos tiriamos pasitelkiant istorijos šaltinius. LDK tekstų analizė rodo, kad lietuviai dar iki Liublino unijos suvokė savo valstybę kaip Lietuvos Respubliką. Ji XVI–XVIII a. buvo siejama ne tik su gudų, lenkų, bet ir su lietuvių bei „lietuvių protėvių romėnų“ kalbomis. Lietuvos Respublikos idėja buvo įtvirtinta Lietuvos statutuose ir paremta politine antikos mintimi, kurią grindė lietuvių kilmės mitai. Respublikonišką pobūdį įgijo ne tik šie mitai, bet ir visas LDK istorinis pasakojimas. Sudarius uniją su Lenkija Lietuvos Respublikos idėja išliko. Nors valstybėje dominavo bajorija, XVIII a. jau aktyviai buvo svarstoma žemųjų luomų įtraukimo į viešąjį gyvenimą idėja. Modernios tautos kūrimosi pradžią lydėjo ir LDK sulietuvinimo, „valstiečių kalbos“ atgaivinimo siekiai. Net ir po LDK žlugimo respublikos idėja išliko gyva. Ją su XX a. Lietuvos respublikomis sieja nemažai jungčių.Reikšminiai žodžiai: Kolektyvinė atmintis, istorijos politika, valstybingumo juntys, tapatybės; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Respublika; 19 amžius; Respublika; Tauta; Collective memory, politics of history, statehood linkages, identities; Lithuanian XIX c. history; Nation; Republic; Republic of Lithuania; The Great Duchy of Lithuania.

ENThe idea publicly expressed in the first year of the restoration of Lithuanian independence had stated that the Grand Duchy of Lithuania (GDL) is closely associated with Lithuanian republics restored in 1918 and 1990. Over time the search for direct connections were upstaged by the pragmatic history politics and the emphasis of different ideological paradigms. Two different narratives of history politics, i.e. the one that treats the GDL as a prototype of the European Union, and the other emphasizing the idea of Lithuanian ethnic identity, are based on the opposition between the GDL and national Lithuania, and pursue specific political goals. Consequently, the search for a dialogue and the idea of three Lithuanian Republics are still relevant. The article explores the perspectives of this idea through sources of history. The analysis of GDL texts shows that even before the Union of Lublin Lithuanians were perceiving their country as the Republic of Lithuania. In the XVI–XVIII centuries it was associated not only with Byelorussians and Polish, but also with Lithuanian and Lithuanian and Lithuanian ancestor Roman languages. The idea of the Republic of Lithuania was consolidated in the Lithuanian statutes and was based on the political idea of antiquity, based on the myths of Lithuanian origin. Not only these myths, but also the whole historical narrative of the GDL have acquired a republican character. After the union with Poland, the idea of the Republic of Lithuania has remained. Although the country was dominated by nobility, in the XVIII century the idea of incorporation of low-estate people into public life was already under active consideration. The beginning of the emergence of a modern nation was also accompanied by aims to make the GDL Lithuanian and to revive the peasantry language. Even after the collapse of the GDL the idea of the republic still remained.