Vidinis ir išorinis ūkio subjekto sampratos elementai, arba kas yra "ūkio subjektas" pagal Europos Bendrijos ir Lietuvos konkurencijos teisę

LTŠiame straipsnyje analizuojamos ne tik Bendrijos, bet ir Lietuvos konkurencijos teisės normos, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Lietuvos konkurencijos teisės sistemos lyginimas su EB konkurencijos teisės sistema yra reikšmingas ir būtinas dėl keleto priežasčių. Visų pirma, Bendrijos konkurencijos teisės normos ir jų aiškinimo bei taikymo praktika buvo ir išlieka pavyzdžiu esamoms ir būsimoms Europos Sąjungos valstybėms narėms kuriant savo nacionalines konkurencijos teisės sistemas8. Dabar daugumos valstybių narių įstatymai beveik pažodžiui atkartoja EB sutarties 81 ir 82 straipsnius (išskyrus reikalavimą, kad būtų poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai). Valstybių narių nacionalinės koncentracijų kontrolės sistemos taip pat daugiausia atitinka Bendrijos koncentracijų kontrolės modelį. Ne išimtis yra ir Lietuva. Antra, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo". Šios įstatymo nuostatos pagrindas - Europos sutartis, pagal kurią Lietuva buvo prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus derinti savo teisę su EB acquis konkurencijos srityse. Analizuojant Konkurencijos įstatymą, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos priimamus teisės aktus, jų travaux preparataires, taip pat teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės normas, tampa akivaizdu, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata yra pradžios taškas kurti teisės normas konkurencijos srityje ir taikyti EB konkurencijos teisės nuostatas teismų jurisprudencijoje ir Konkurencijos tarybos praktikoje. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos konkurencijos teisė nuosekliai derinama su EB teisės nuostatomis, kiekvienas konkurencijos teisės instituto tyrimas neturėtų išvengti Lietuvos ir Bendrijos teisės nuostatų lyginimo.

ENThe main aim of this article is to show that the functional notion of an undertaking and the single economic unit doctrine are not separate doctrines functioning separately from each other but form an integral mechanism of the notion of an undertaking in the EC competition law. Based on the case-law of the Community Courts and economic theory of the firm four characteristics may be distinguished for a person or a certain entity to be recognised as an undertaking: 1) offering of goods or services in the market for a certain period of time, bearing of the related economic (financial) risk and the potential to make profit from such activity; 2) possession of resources necessary for production and sale of goods as well as for rendering of services or potential to obtain such resources; 3) power to exercise authority over such resources; 4) economic autonomy and ability to act as an independent market player, i.e. ability to define areas of activity and prospects for participation in the market. In other words, a person or a certain entity may be recognised as an undertaking provided it is characterised by the entirety of internal and external elements of the notion of an undertaking. The internal element is represented and defined by the single economic unit doctrine which helps to solve the problem of boundaries of an undertaking as an economic entity. Meanwhile the functional approach to the undertaking expresses the external element and establishes qualitative characteristics of an undertaking as a market player.The functional notion of the undertaking provides only a partial answer to the question "What is an undertaking?" as it does not emphasise the organisational aspect and based solely on such notion virtually any form of economic activity may be recognised as undertaking. However, the single economic unit doctrine establishes boundaries of the functional notion by setting certain requirements applicable for the internal structure of an undertaking. The four characteristics mentioned above should be considered as cumulative elements and in case of a question whether a person or an entity is an undertaking, they should be regarded in corpore. The Lithuanian statutory law and case-law give the concept of an undertaking a functional content. Although the statutory definition of an undertaking fails to solve the problem of the boundaries of an undertaking, the case-law of the Lithuanian courts follow the single economic unit doctrine developed in the case-law of the Community Courts. Taking into account trends of harmonization of the Lithuanian competition law with the EC competition law provisions, it is likely that the concept of an undertaking will continue to be interpreted and developed based on the case law of the Community Courts.

• Draudžiami susitarimai pagal Europos Bendrijos konkurencijos teisę. Vilnius, 2001. 212 lap.
• Europos Sąjungos teisės poveikis Lietuvos administracinei justicijai: tendencijų kontūrai.. Jurisprudencija 2007, 7 (97), 33-38; 9 (99), 7-12.