Russian and Baltic Lutheran liturgy in the nineteenth and twentieth centuries
LTLiuteronų Bažnyčia Rusijos imperijoje nacionaliniu požiūriu buvo daugiatautė. Nuo XVI a. senosios Rusijos teritorijoje ją sudarė užsienio pirkliai ir amatininkai, valstybių diplomatai, karo belaisviai. Šiaurės karo metu Švedijai praradus įtaką rytiniame Baltijos regione, 1710 m. prie Rusijos buvo prijungtos liuteroniškoji Livonija, Estija ir Ingrija. 1763 m. Jekaterina Didžioji paskelbė manifestą, kuriuo pakvietė kolonizuoti kai kuriuos Rusijos regionus. Į kraštą atvyko gausus skaičius imigrantų, kurių dauguma apsigyveno Volgos slėnyje. Absoliuti jų dauguma buvo vokiečiai liuteronai. Trijų Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų metu prie imperijos buvo prijungtos liuteroniškoji Kuršo kunigaikštystė ir Piltenės žemė bei katalikiškoji Lietuva, kurioje veikė per dešimt liuteroniškų parapijų. Įvairiatautė imperijos Liuteronų Bažnyčia teologiniu požiūriu buvo vieninga. Ją vienijo trys ekumeniniai tikėjimo simboliai, Augsburgo Išpažinimas ir kiti Santarvės Knygos raštai, tačiau liturginiu požiūriu Bažnyčioje vyravo įvairovė. 1530 m. Augsburgo Išpažinimas paliko kiekvienai Bažnyčiai teisę jos administruojamoje teritorijoje nustatyti savo liturgines apeigas ir ceremonijas. Netrukus susiformavo unikalios liturginės tradicijos. Rusijos imperijoje žymiausios buvo Kuršo ir Livonijos, kurioms pagrindus padėjo 1530 m. Johanneso Briesmanno parengta Rygos miesto liturgija „Kurtz Ordnung“ („Trumpa tvarka“), kuri XVII a. viduryje buvo įvesta ir Saaremaa saloje. 1693 m. Švedijos Bažnyčiai patvirtinus naują agendą, unikalias Livonijos ir Estijos liturgijas pakeitė švediškos apeigos. Be šių pagrindinių liturginių tradicijų, paminėtinos Piltenės regiono agendos ir Lietuvos liuteronų parapijų liturgijos. Didžiulė įvairovė vyravo Volgos ir kituose imperijos regionuose, kuriuose apsigyveno liuteronų imigrantai.Nors oficialiai tų parapijų liturginį ir administracinį gyvenimą reguliavo 1686 m. Švedijos Bažnyčios teisės nuostatai, sprendimus Bažnyčios tvarkos ir liturgijos atžvilgiu parapijos priimdavo savarankiškai. Liturginę įvairovę padidino Apšvietos laikotarpiu publikuotos agendos. Apšvietos filosofija keitė požiūrį į pasaulį ir religiją, todėl „modernios“ pasaulėžiūros kunigai Reformacijos laikų agendas laikė visais požiūriais pasenusiomis ir nebenaudotinomis. Populiarios šiuo laikotarpiu buvo Kuršo kunigo Karlo Dietricho Wehrto 1786 ir 1792 m. sudarytos liturginės knygos. Šios agendos nebuvo oficialiai aprobuotos ir nepanaikino istorinių teritorinių liturgijų, tačiau jomis plačiai naudojosi racionalistinės filosofijos paveikti kunigai. Livonijoje, Kurše ir kitur jie buvo linkę į liturginius eksperimentus, savavališkai keitė apeigų formas ir maldų tekstus. Teritorinių Bažnyčių superintendentai, generaliniai superintendentai ir kiti vadovai ne tik neprieštaravo tokioms tendencijoms, bet ir patys neretai sudarydavo „modernias“ liturgines apeigas. Tarp jų paminėtinas Livonijos Bažnyčios vadovas, generalinis superintendentas Carlas Gottlobas Sonntagas, kuris 1802 m. parengė ir publikavo dvitomę liturginę knygą „Formulare, Reden und Ansichten“ („Formos, kalbos ir požiūriai“), pateikusią alternatyvias krikšto, konfirmacijos, santuokos ir laidojimo apeigas. Nepasitenkinimą šia liturgine įvairove, o tiksliau - Apšvietos laikotarpiu įsivyravusiu chaosu, pirmiausia išreiškė Livonijos bajorija. 1804 m. Livonijos, Kuršo ir Estijos karo gubernatorius Friedrichas Wilhelmas vo n Buxhöwdenas jos vardu kreipėsi į imperijos vidaus reikalų ministrą Viktorą Kočubėjų (Виктор Кочубей), prašydamas imtis priemonių prieš savavališką liturginių apeigų keitimą.Nepasitenkinimą šia liturgine įvairove, o tiksliau - Apšvietos laikotarpiu įsivyravusiu chaosu, pirmiausia išreiškė Livonijos bajorija. 1804 m. Livonijos, Kuršo ir Estijos karo gubernatorius Friedrichas Wilhelmas von Buxhöwdenas jos vardu kreipėsi į imperijos vidaus reikalų ministrą Viktorą Kočubėjų (Виктор Кочубей), prašydamas imtis priemonių prieš savavališką liturginių apeigų keitimą. Kaip pagrindinį tokių eksperimentų iniciatorių Buxhöwdenas įvardijo Livonijos generalinį superintendentą C. G. Sonntagą. Nepaisant to, pastarasis buvo pakviestas į Peterburgo Teisingumo kolegijos (rus. Юстиц-Коллегия Эстляндских и Лифляндских дел) sudarytą liturginę komisiją, turėjusią suvienodinti apeigas visose imperijos liuteroniškose parapijose. Komisija iš karto susidūrė su dilema, kaip paruošti bendrą liturgiją skirtingų pasaulėžiūrų, išsilavinimo ir etninės sudėties parapijoms. Dauguma komisijos narių buvo racionalistinės filosofijos išpažinėjai ir nepajėgė prieiti prie bendros nuomonės, koks yra liturginės tarnystės tikslas ir paskirtis. Juos vienijo tik Apšvietos filosofijos mintis, kad liturginės apeigos turi tobulinti tikinčiojo moralinį gyvenimą, įkvėpti jį aukštesnėms moralinėms vertybėms. Komisija vieningai sutarė, kad tradicinės, dar Reformacijos laikais nustatytos liturginės formos šių tikslų ir poreikių nebetenkina. Jos prasmingai kalbėjo Renesanso ir Reformacijos laikais, tačiau moderniam Apšvietos laikotarpio žmogui jų kalba buvo nebesuprantama. Be to, tradicinės religinės apeigos buvo pilnos iš viduramžių katalikybės paveldėtų ceremonijų, kurios kėlė neologijos išpažinėjų nepasitenkinimą. [...] [Iš leidinio, p. 706-707].
ENThe Lutheran Church in the Russian Empire entered the nineteenth century without a single church order, a single liturgy, and without a single religious and theological viewpoint or confession. The most prominent church order was Swedish Church Order of 1686 which the College of Justice adopted to regulate the Lutheran church life in the Empire, but its provisions were not applied in Courland and Lithuania. On paper the Lutheran Church was the Church of the Augsburg Confession and the Church of Luther's Small Catechism, but in fact little attention was given to either. Each territorial church had its own liturgy and in each church the prescribed liturgy (in whatever languages it appeared) was altered and adapted according to the whims of pastors and patrons. Not only did the liturgy differ from one consistorial district to another, but from parish to parish as well. In 1804 Courland and Livonia official complaints were lodged with the College of Justice in St. Petersburg in that pastors were making unauthorized alterations in the church's liturgical services. The Livonian General Superintendent Carl Gottlob Sonntag was among those most responsible for the spread of liturgical chaos. In 1802 he published his two volumes “Formulare, Reden und Ansichten”. As the title indicated Sonntag included greatly revised formularies for Baptism, Confirmation, Marriage and Burial along with a large number of sample addresses for these occasions, all of them articulating the new point of view. Where the Our Father, the Creed, and the Aaronie Benediction would normally appear, they were replaced by lengthy paraphrases which put them to the purposes of advancing rationalistic and moralistic philosophy. The third volume of Sonntag's formularies appeared in 1807.Sonntag defended himself stating that he was not responsible for the chaotic liturgical situation, and that in fact he deplored it, but that he was powerless to correct it. Authorities in St. Petersburg decided that something must be done lest Lutheranism become only an umbrella organization covering a multitude of diverse and even correcting religious movements. The College of Justice had recognized as early as 1773 that the 1686 Swedish Church Law was no longer able to satisfactorily order Lutheran Church life in the Empire. It charged the St. Petersburg clergy with the responsibility of offering some new alternative. Nothing much came of the assignment. The Courlandian complaint against liturgical tinkering was signed by Count Friedrich Wilhelm von Buxhöwden, the military governor and civil commander of Courland, Livonia, and Estonia, and in July 1804 it was sent to Count Viktor Kochubey (Виктор Кочубей), the Minister of the Interior. As a result of this complaint a cornmittee was established to deal with the situation. Included in its membership was the same Livonian Superintendent Sonntag whom Buxhöwden had identified as part of the problem. Also sitting on the committee were Prosecutor Georg Friedrich Sahlfeldt who was a consultant to the College of Justice, Dean Tomas PJieinbott of St. Petersburg, and a number of other prominent pastors, included among whom was Dean Wehrt who had authored the 1785, 1786 and 1792 rationalist Courlandian Agendas. The task assigned to this committee was to produce a single liturgy which every Lutheran congregation would be obligated to use. It soon became clear that the members of the committee, most of whom were themselves rationalist, were not able to come to any common agreement as to the value and purpose of congregational worship.Although they were charged with the formulation of a new liturgy to be used by people of widely divergent educational backgrounds and conflicting theological positions, they could not even agree among themselves about how this could be accomplished. They could not get beyond a heated discussion about the goal and purpose of liturgy in the Protestant Church. They could all agree that the moral improvement of the worshiper must be a matter of first concern, but there was no common min d among them as to what any of this had to do with God. A s Superintendent Sonntag noted, God is beyond being moved in any way by anything said or done by those who worship him. Thus, he concluded, it should be clear to all that the chief purpose of worship is to move man. In a word, worship is about man; its purpose is to inspire his moral aspirations. The old liturgical services did not properly fulfil this purpose. In addition, those services were far too ceremonial, recalling the Catholic era. What was most needed today was worship which would cultivate holy silence, solemnity, the careful attention of the hearers, patriotism, and other moral goals. Careful attention must be given to the inclusion of hymns which would implant in man the proper ideals. In short, the old service must be eliminated completely. However, the committee could not agree as to what should replace it, excepting, of course, that it must contain within it reverential petitions on behalf of the tsar and his household. The fruit of the work of the committee was the 1805 Imperial Agenda, entitled: “Von Sr. Kaiserlichen Majestät allerhöchst bestätigte Allgemeine Liturgische Verordnung für die evangelisch-lutherischen Gemeinden im Russischen Reiche” (“His Imperial Majesty's General Liturgical Regulation for Evangelical-Lutheran Congregations in the Russian Empire”). [...].
