Vytautas Kavolis apie neoavangardą, technologiją ir meno likimą
LTTyrimo tikslas - aptarti Amerikos lietuvių sociologo Vytauto Kavolio požiūrį į XX a. 5-7 dešimt, neoavangardinį meną. Teigiama, kad teorinį šio požiūrio pagrindą sudaro mokslininko plėtojama bendroji meno teorija. Remdamasis šia teorija Kavolis kritiškai vertina neoavangardinį meną, pasigesdamas jo kūriniuose rūšinių meno savybių. Jie arba netobulai atlikti, arba pernelyg susiję su socialiniu savo kilmės kontekstu ir dėl to sunkiai atpažįstami už šio konteksto, arba neteikia emocinio pasitenkinimo. Išimtį sudaro tik abstraktusis ekspresionizmas, kuris traktuojamas kaip visiškai atitinkantis menui keliamus reikalavimus. Pristatomos Kavolio neoavangardinio meno raidos prognozės. Tyrimo metodai – analitinis ir rekonstrukcinis.
ENArticle deals with Lithuanian-American sociologist Vytautas Kavolis' approach to neo-avant-garde art of the 1940s, 50s and 60s. It is argued that this approach is based on the author's general theory of art. In accordance with the theory, Kavolis critically evaluates neo-avant-garde art. He contends that the essential qualities of art are absent in neo-avant-gardist works. They are either crafted badly, or are too closely related to their socio-cultural context of origin and therefore have no aesthetic appeal to those who are beyond that context. They stimulate no emotional pleasure in their perceivers either. Abstract expressionism is the only exception. Its works fully correspond to the requirements of art. Kavolis' predictions on the development of neo-avant-garde art are discussed, too.
