Mirties fenomeno interpretacijos Martino Heideggerio, Emmanuelio Lévino ir Paulio Ricoeuro tekstuose

LTStraipsnis pristato, analizuoja ir palygina skirtingas mirties fenomeno interpretacijas pateikiamas egzistencinės fenomenologinės filosofijos tradicijos kūrėjų Martino Heideggerio, Emmanuelio Lévino ir Paulo Ricoeurb tekstuose. Straipsnį pradėjus mirties kaip ribinio fenomeno Edmundo Husserlio filosofijoje aptarimu bei visuotino siekio išsilenkti mirties baimės ir akistatos su mirtimi pavyzdžių analize, vėliau pristatomi Martino Heideggerio „būties myriop“ koncepcijos bruožai ypač kreipiant dėmesį į beasmenio (tūlo) santykio su mirtimi kritiką ir buvimo myriop, kaip čia- būties visybiškumą išbaigiančios egzistencinės struktūros aprašymą. Heideggerio ontologinei čiabūties ir jos savitumą pagrindžiančio buvimo myriop suvokimo analizės išvadoms oponuoja Emmanuelis Lėvinas, pabrėždamas kertinį kito mirties vaidmenį būties totalybę peržengiančios etikos kontekste. Mirtis yra nuolat ateityje, ji ateina kaip žudikas, kaip Kito prievarta, todėl įpareigoja mus rūpintis kito mirtimi ir gyventi ne sau bet kitiems. Žvilgsnis į rūpestingą ir už kitą atsakingą gyvenimą, pasak Lévino, tiksliau apibūdinamas ne heideggeriška „buvimo myriop“, bet „buvimo iki mirties“ nuostata. Šią inversiją akcentuoja ir kitas prancūzų filosofas Paulas Ricoeur’as, skirtingai negu Heideggeris, pabrėždamas artimųjų, kaip turinčiųjų bendrą atmintį, vaidmenį rūpinantis kitu jo mirties akivaizdoje. Pasak Ricoeurb, neišvengiamybė mirti vienam nereiškia mirti paliktam vienam - priešingai, vietoje buvimo myriop reikia rinktis gyvenimą iki mirties iki galo teigiant gyvenimą ir gyvybę, kuri mirties akivaizdoje pasirodo grynuoju pavidalu kaip tikėjimas buvimo gerumu ir džiaugsmingo gyvenimo šaltinis. Bendrystė su liekančiais gyvaisiais mirties akivaizdoje palengvina savo ego įveiką, gyvenimo priėmimą ir grąžinimą kaip dovanos.Straipsnio pabaigoje sugretinus pristatytas interpretacijas pateikiamas bandymas detalesnės mano santykio su kito mirtimi analizės bandymas, prieinantis išvados, kad konkretus artimo kito mirties nepasiekiamumo, transcendencijos, patyrimas tampa mano paties mirties transcendencijos suvokimo galimybės sąlyga. Ši, ontologinė būties myriop suvokimo implikacija papildoma etine mano santykio su kitu, kurio mirties nepasiekiamumą patiriu, dimensija. Bendrumas padedant mirštančiajam jo kovoje įpareigoja, kaip sako Paulas Ricoeur’as, niekada nežvelgti į mirštantį žmogų kaip jau pasmerktą ir nevertą pagalbos ir rūpesčio. Straipsnis baigiamas komentaru apie Platono dialogo Faidonas pabaigoje cituojamu Sokrato priminimu Asklepijui paaukoti gaidį - siūloma šią auką interpretuoti ne kaip Sokrato pasveikimo ir įžengimo į amžiną gyvenimą triumfo ženklą, bet kaip aukojimosi vardan artimųjų, teigiant ir liudijant žmogaus pasaulio prasmę simbolį. Esminiai žodžiai: mirties fenomenas, Martinas Heideggeris, Emmanuelis Lévinas, Paulas Ricoeur’as, egzistencializmas, fenomenologija.

ENThe article presents, analyses and compares different interpretations of the phenomenon of death in the texts of Martin Heidegger, Emmanuel Levinas and Paul Ricoeur, representatives of the existential phenomenological philosophical tradition. Starting with a discussion of death as a limit-phenomenon in Edmund Husserls philosophy and an analysis of examples of the universal desire to evade the fear of death and the confrontation with death, the article then presents the features of Martin Heideggers conception of being towards-death, focusing in particular on a critique of the impersonal (das Man) relation to death and a description of being towards-death as an existential structure that completes the wholeness of Dasein. Heideggers ontological analysis of Dasein and being towards-death that underpins ones uniqueness is opposed by Emmanuel Levinas, who stresses the crucial role of the death of the other in the context of ethics that transcends the totality of being. Death is always in the future, it comes as a killer, as the violence of the Other, and therefore obliges us to care for the death of the other and to live not for ourselves but for others. The view of a life of care and responsibility for the other, according to Levinas, is more accurately characterised not by the Heideggerian attitude of‘being towards-death but by ‘being up to death. This inversion is also highlighted by another French philosopher, Paul Ricoeur, who, unlike Heidegger, emphasises the role of the close ones as those who have a shared memory in caring for the other in the face of his death.According to Ricoeur, the inevitability of dying alone does not necessitate dying left alone; on the contrary, instead of being towards-death, one must choose life up to death, affirming life to the very end, life, which appears in its pure form in the face of death as a belief in the goodness of being and the source of a joyful living. Communion with the living in the face of death makes it easier to eliminate ones own ego, to accept and return ones life as a gift. The juxtaposition of the interpretations presented at the end of the article provides an attempt at a more detailed analysis of my relationship to the death of the other, concluding that the concrete experience of the unattainability, the transcendence, of the death of other becomes a condition for the possibility of my own perception of my deaths transcendence. This ontological implication of the perception of being towards-death is complemented by the ethical dimension of my relationship with the other whose death I experience. The commonality of helping the dying in his struggle obliges me, as Paul Ricoeur says, never to see the dying person as moribund and unworthy of help and care. The article concludes with a commentary on Socrates’ reminder to sacrifice a rooster for Asclepius at the end of Platos dialogue Phaedo, which should be interpreted not as a sign of Socrates’ triumphant recovery and entry into eternal life, but as a symbol of his sacrifice for the sake of close human beings in affirming and witnessing the meaning of the human world. Keywords: the phenomenon of death, Martin Heidegger, Emmanuel Levinas, Paul Ricoeur, existentialism, phenomenology.