(Kristologinė) Strazdo kančia Rūpintojėlio pavidalu: Juozo Glinskio ir Jono Jurašo "Grasos namai"

LTRūpintojėlio atvaizdas išreiškia tikinčiojo požiūrį į Kristų, artumą jo kančiai ir neretai yra siejamas su tautos kančia. Ši tikėjimo raiška glaudžiai susijusi su tautos, jos kultūros charakteristika. Iš dievdirbystės ir tautosakos tradicijų Rūpintojėlio vaizdinys persikėlė į grožinę literatūrą ir kitus menus. Straipsnio objektas – tokios šventumo reprezentacijos atgarsis dviejų autorių kūryboje. Darbe analizuojamas pagal Juozo Glinskio pjesę sukurtas Jono Jurašo spektaklis „Grasos namai“ (1971). Kūrybinis palikimas priklauso sovietmečiui, kada buvo reikalinga ypatinga kalba istorinei ir religinei sąmonei bei patirčiai išsakyti. Darbe siekiama pateikti naujų šio kūrinio interpretacijų, aktualizuojant kai kurias mažiau išplėtotas kritikos pastabas. Straipsnyje atskleidžiama, kad Glinskio ir Jurašo „Grasos namų“ personažas Antanas Strazdas turi šventojo bruožų. Autentiška religinė patirtis atskleidžiama kunigo ir poeto, kaip istorinės asmenybės, gyvenimo vaizdavimu tiek pjesėje, tiek scenos kalboje. Strazdo gyvenimo faktų interpretacija kūriniuose formuoja eschatologinio pažado ar kito ritualo poetiką. Nekanoninio šventojo įvaizdis kuriamas per personažo artumą paprastam žmogui, priešinimąsi caro epochos Bažnyčiai. Scenoje primindamas Rūpintojėlį, liaudies meno kurtą skulptūros tipą, simboline kalba suartėdamas su kristologine kančia, Strazdas ima panašėti ne tik į šventąjį, bet ir į Kristų. Rūpintojėlio atvaizdo perkūrimas dramoje atspindi kenčiančio, save dėl kitų išgelbėjimo aukojančio, tautą globojančio Dievo idėją.Reikšminiai žodžiai: Antanas Strazdas; Drama; Jonas Jurašas; Juozas Glinskis; Kančia; Kristus; Lietuvių drama; Religiniai simboliai; Rūpintojėlis; Teatras; Antanas Strazdas; Christ; Crucufix; Drama; Jonas Jurašas; Juozas Glinskis; Lithuanian drama; Religious symbols; Suffering; Theatre.

ENThe image of the worrying Christ expresses the attitude of the believer towards the Christ and closeness to his suffering, and is often associated with suffering of the nation. This expression of faith is closely related to the characteristics of the nation and its culture. From the making of God's sculptures and folklore traditions, the image of the worrying Christ have been moved to fiction and other kinds of art. The object of the article is the repercussion of such representation of holiness in the works of two authors. This article analyses the play of Jonas Jurašas "Grasos namai" ("Home of Violence", 1971), produced basing on the piece by Juozas Glinskis. This creative heritage belongs to the Soviet times, when in order to express historical and religious consciousness and experience a special language had to be used. The aim is to present new interpretations of this work paying more attention to some less developed remarks of criticisms. This article reveals that Antanas Strazdas, the character of Grasos namai of Glinskis and Jurašas, has holy features. Both in the play and in the speech on the stage authentic religious experience is revealed by the representation of life of a priest and a poet, seen as a historical person. In these works the interpretation of Strazdas' life facts forms the poetics of eschatological promise or another ritual. The image of a non-canonized saint is created through the closeness of the character to a common man, and through resistance to the Church of the Tsar times. Reminding the sculpture of the worrying Christ, i.e. the type of sculpture created by folk art, using symbolic language Strazdas, getting closer to the christological suffering, starts to look not only as the saint, but also as the Christ. In the drama the remaking of the image of the worrying Christ reflects the idea of a suffering God who is sacrificing himself for the salvation of others and is protecting the nation.