Ar turime atsakymą į klausimą: "Po mūsų nebebus mūsų?"

LTStraipsnis skirtas M. Lukšienės knygai „Jungtys“ aptarti. Autorius pažymi, kad jau jaunystėje M. Lukšienė susiformavo vertybinius orientyrus, garantavusius asmens tolerantiškumą ir humanišką požiūrį į socialinius santykius. Pažymima, kad nors knygoje iškart atkreipiamas dėmesys į fizinio ir dvasinio tautos išnykimo galimybę, autorę labiausiai jaudina kultūrinis ištirpimas. Pažymima, kad M. Lukšienės orumo garantas, sudaręs jos gyvenimo turinį ir pagrindinį rūpestį, pirmiausia buvo tautos kultūra, kurios centre - šeima, kalba, menas ir mokslas. Atskleidžiama, kad savosios kultūros branduoliu ji vadino arba etninę kultūrą, arba kultūros tradiciją, arba sąlygiškai pastovius kultūros elementus, nulemiančius kultūros tapatumą. Nagrinėdamas M. Lukšienės požiūrį į asmens kultūros sandarą, autorius teigia, kad kultūros centru ji laikė yra savosios kultūros branduolį. Pabrėžiama, kad M. Lukšienė teigė, jog tam, kad būtų išsaugotas kultūros tapatumas, būtina, jog kiekvienas asmuo, veikiamas svetimos kultūros, ne pasyviai perimtų jos duomenis ir leistų formuotis svetimam kultūros laukui, bet pritaikytų svetimus duomenis prie egzistuojančių mąstysenos ir jausenos formų. Reziumuodamas savo apžvalgą, autorius teigia, kad M. Lukšienė kiekvieno asmens ir visos tautos kultūros branduoliu laiko tradiciją, nors sunku iš anksto nustatyti, kas joje ilgainiui išliks. Teigiama, kad M. Lukšienė nesiėmė pranašauti, kiek identifikacija padėtų išsaugoti tradicijas, bet ji neabejojo, kad dėmesys tam, kas paveldima, rūpinimasis jungtimis, ryšiais su istorija gali jas žymiai sustiprinti.

ENThe article is intended for the discussion on M. Lukšienė book "Jungtys" ("Connections"). The author highlights that already in her youth M. Lukšienė had her valuable references guaranteeing personal tolerance and humane approach towards social relationships. It is indicated that even though in the book the attention is drawn to the possibility of physical and spiritual extinction of the nation, the author is most interested in cultural dissolution. It is noted that the guarantee of M. Lukšienė dignity forming the content and the main concern of her life first of all involved nation's culture, in the centre of which were is family, language, art, and science. The article reveals that to her the core of own culture was ethnic culture, cultural tradition or conditionally stable cultural elements determining cultural identity. Analysing M. Lukšienė approach towards the composition of personal culture, the author of the article states that to her the centre of the culture was the core of own culture. It is highlighted that M. Lukšienė had stated that in order to save cultural identity, it is necessary for every person affected by foreign culture not to passively take its data and let the foreign cultural field to be formed, but to adapt this foreign data to existing mindset and forms of sensing. In conclusion of his review, the author states that to M. Lukšienė the core of each person and whole nation culture is the tradition, even though it is hard to determine in advance what will eventually be left in it. It is stated that M. Lukšienė had not tried to predict how much would the identification help to save traditions; however, she was certain that attention to heritable things, care of connections, and relations with history may strengthen them significantly.