Raum und Gedächtnis. Gedanken zum Konzept der Erinnerungsorte

LTPastaraisiais dvidešimt metų domėjimasis kultūrine atmintimi labai išpopuliarėjo kultūros moksle. Straipsnis skirtas šių problemų persvarstymui. Ypač tai aktualu vokiečiams, kai baigia išmirti Antrojo pasaulinio karo gyvieji liudininkai, patyrę šį karą kaip civilizacinį lūžį. Atminties išsaugojimu tokiomis sąlygomis privalo pasirūpinti valstybinės institucijos. Komunikacinė atmintis, t. y. atsiminimų perdavimas žodžiu, pakeičiamas kita atminties forma – kultūrine atmintimi. Santykis su praeitimi, atmintimi ir atminimu vokiškame kontekste yra neuralgiškas punktas. Neseniai vykę debatai dėl ištremtųjų centro (vok. Vertriebenenzentrum) Vokietijoje rodo Antrojo pasaulinio karo praeitį dar nedingus iš dienotvarkės. Svarbi yra amerikiečių istoriko Charles S. Maier pozicija, pažyminti praeities traktavimą priklausomai nuo to, kokius „akinius“ užsidedi: lenkiškus, lietuviškus, čekiškus ar vokiškus, prancūziškus. Vokietijoje tapo įtakinga vokiečių istoriko Jano Asmano (Jan Assman) kultūrinės atminties koncepcija, kuri remiasi prancūzų filosofo ir sociologo Moriso Halbvachso (Maurice Halbwachs) atminties socialinio rėmo konceptu. Atminties vietų (pranc. les lieux de mémoire) koncepciją pagrindė prancūzas Pjeras Nora (Pierre Nora). Rytų Europoje atminties vietų (vok. Erinnerungsorte) sąvoka gali pasirodyti kaip itin perspektyvi būtent tuose regionuose, kuriuose įvairių grupių gyvenimas kartu buvo kasdieninė realybė. Tokios atminties vietos kaip Klaipėdos kraštas (vok. Memelgebiet) yra tikras lobis mūsų apmąstymams apie atmintį, tapatumą, imagologiją (vok. Imagologie) ir sienas.