The Vilna Yiddishist quest for modernity

LTStraipsnyje nagrinėjamas jidiš kalbos suklestėjimas Vilniuje bei kalbos įtaka žydų tautos modernėjimui. XIX a. pabaigoje Europoje gyvenantys žydai ėmė vystyti nacionalistinį konceptą, kuris vėliau buvo pavadintas jidišizmu. Jidišizmas – tai idėja, jog jidiš kalba taps nauju žydų tautą vienijančiu moderniu veiksniu. Jidišizmu susidomėjo asmenys, kuriems nebuvo priimtina asimiliacija, kuriuos traukė modernizacija, tačiau sionistinės idėjos buvo nepriimtinos arba nepakankamos. Jidišizmo centru tapo Vilnius, ir šią idėją skleidė Vilniuje gyvenę žydų intelektualai. Prie jidišizmo idėjos sklaidos prisidėjo ir tai, jog Vilniuje gyveno daugybė žydų darbininkų, dirbusių nedidelėse gamyklose ar dirbtuvėse. Jie taip pat kalbėjo jidiš kalba, todėl būtent jidiš tapo pagrindine darbininkiškos propagandos kalba. Jidiš kalbą taip pat naudojo Bundas ir kitos sionistinės socialistinės organizacijos bei Vilniaus literatūriniai rateliai. Po 1-ojo pasaulinio karo atsirado poreikis kurti naujas žydų tautinio išlikimo formas, kadangi senasis žydų gyvenimo būdas laikytas chaotišku ir blogai organizuotu. Taip išsiskyrė pagrindinės trys vizijos žydų tautai: sionizmas, teritorializmas bei diasporizmas. XX a. trečiajame dešimtmetyje dėl ideologinio skaidymosi Vilnius tapo nesovietinio jidišizmo centru, kurios branduoliu tapo YIVO. Galiausiai konstatuojama, jog YIVO kūrėjo Weinreicho vizijos apie Jidiš kultūrą išsipildė diasporoje gyvenančių jidiš entuziastų gretose po 2-ojo pasaulinio karo.

ENThe article analyses the flowering of Yiddish language in Vilnius and its influence of the modernization of the Jewish nation. European Jews started developing a nationalistic concept at the end of the 19th century, later named Yiddishism. Yiddishism is the idea that Yiddish language will become a modern factor that unifies the Jews. Yiddishism attracted those who were not supportive of assimilation, who were attracted by modernization but who thought Zionistic ideas to be unacceptable or insufficient. Vilnius became a centre for Yiddishism and Jewish intellectuals from Vilnius spread this idea. The fact that many Jewish workers from small factories and workshops were living in Vilnius contributed to the dissemination of ideas of Yiddishism. The workers also spoke Yiddish, and so Yiddish became the main language of workers' propaganda. Yiddish was spoken in the Jewish Labour Bund and other Zionistic social organizations and literature circles in Vilnius. As the Jewish lifestyle was considered chaotic and poorly organized, there emerged a need to create new ways for the survival of the Jews after the First World War. Three main visions for the Jewish nation emerged: Zionism, territorialism and diaspora. Due to ideological separation, Vilnius became a centre for non-Soviet Yiddishism with YIVO as its core. Finally, the YIVO founder's, Weinreich's, visions about the Yiddish culture came true after the Second World War among the Yiddish enthusiasts living in exile.