Koncepcje ułożenia stosunków etnicznych na ziemiach Rzeczypospolitej w środowisku polskich władz na uchodźstwie wiatach 1939-1945 (ze szczególnym uwzględnieniem problematyki niemieckiej, litewskiej i żydowskiej)

LTOkupuotos Lenkijos emigracinė vyriausybė 1939–1945 m. pastoviai nagrinėjo padėtį krašte ir brandino koncepcijas dėl etninių santykių būsimojo sureguliavimo kai karas pasibaigs. Tikėtasi, kad rytinės Lenkijos sienos bus tokios pačios kaip ir iki karo pradžios, o Lenkijos teritorija dar padidės prie jos prijungiant dalį nugalėtų vokiečių žemių. Tokiu atveju Lenkijos valstybės sudėtyje vėl būtų atsidūrusi nemaža dalis tautinių mažumų. Šios koncepcijos ėmė prarasti aktualumą 1945 m. ėmus ryškėti, kad Lenkija bus naujose sienose ir įgys lenkų etninės valstybės pobūdį, valdant komunistams. Straipsnyje, remiantis Londone esančia archyvine medžiaga ir kitais šaltiniais, ypatingas dėmesys kreipiamas į lenkų emigracinės vyriausybės koncepcijų parengimą vokiečių, lietuvių ir žydų atžvilgiu. Konstatuojama, kad čia trūko vientisos politinės koncepcijos. Dominavo ad hoc iniciatyvos, atsirandančios reaguojant į einamuosius politinius įvykius tiek krašte, tiek emigracijoje. Santykiai su tautinių mažumų atstovais tiek okupacijoje, tiek emigracijoje klostėsi nepalankiai. Pavyzdžiui, lenkų diplomatijos pastangos tartis su lietuvių diplomatais emigracijoje buvo nesėkmingos, nes iš lietuvių reikalauta atsižadėti Vilniaus ir siekti federacijos su Lenkija. Žydai, patyrę Holokausto baisumus, orientavosi į tai, kad pagrindinės jų diasporos teritorijos po karo turėtų tapti Vakarų valstybės ir Palestina. Lenkų emigracinė vyriausybė negalėjo iš anksto prisiimti pilnos atsakomybės, galutinių sprendimų tikėtasi tik būsiant naujai demokratiškai išrinktai valdžiai išvaduotoje Lenkijoje.