Niemiecka polityka okupacyjna i stosunki etniczne w Wilnie w latach okupacji nazistowskiej (1941-1944)

LTPrasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė jau 1941 m. birželio 24 d. ir išlaikė okupuotą miestą savo rankose iki 1944 m. liepos 13 d. III Reicho strateginiu tikslu buvo Pabaltijo erdvės paruošimas vokiečių "gyvybinei erdvei", tačiau atvirai šie tikslai nebuvo deklaruojami. Lietuvos teritorijoje buvo įvestas okupacinis režimas, kurio organizacinė struktūra yra glaustai aptariama. Lietuvos generalinio komisariato centru tapo Kaunas, dalis administravimo funkcijų teko lietuviams, ypač vietinės savivaldos srityje. Pagal 1942 m. gegužę lietuvių administracijos įvykdytą Vilniaus apygardos gyventojų surašymą, Vilniaus mieste dominavo lenkai – 71,9%, lietuvių buvo 20,5%. Tačiau paėmus 4 apskritis aplink Vilnių (Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Eišiškių), tai jose oficialiais duomenimis dominavo lietuviai, sudarę 58,8%. Žydai šį surašymą įtraukiami nebuvo, dauguma jų buvo sunaikinti jau 1941 m. Straipsnyje nagrinėjami trys pagrindiniai klausimai: 1) nacių tautinė politika okupuotoje Lietuvoje (ypatingai Vilnijoje); 2) Skirtingų tautų, gyvenančių Lietuvoje, reakcija okupantų atžvilgiu; 3) tarpetniniai santykiai Vilnijoje nacių okupacijos metais. Tekste paliečiami lietuvių–lenkų santykiai, baltarusių, rusų, žydų ir kitų tautinių grupių padėtis. Tautinė politika Vilniaus apygardoje, lyginant su okupuotomis Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Generalinės Gubernatūros sritimis buvo nuosaikesnė, ne tokia žiauri (išskyrus žydų atžvilgiu). Vokiečių administracija siekė krašto stabilumo ir neleido tarpetninių konfliktų eskalavimo.