Egzistencialistinis niekis ir budistinė tuštuma: kodėl Jean-Paul Sartre’as nėra budistas?

LTStraipsnyje, remiantis paties Sartreb tekstais ir kritiškai įvertinant ankstesnius tyrimus, sąmoningai pasirenkami keli pjūviai, atskleidžiantys pamatinius konceptualius egzistencializmo ir budizmo filosofijos skirtumus bei ryškiausius panašumus: kentėjimo, savasties, ontologinės būties ir Niekio samprata, taip pat kiti aspektai. Siekiama atsakyti: kaip šios sistemos nusako egzistencinę žmogaus esamybę ir kokias siūlo išeities strategijas? Kuo skiriasi egzistencialistinė Sartreb Nieko deskripcija nuo budistinės tuštumos sampratos, ypač mahajaniškos jos versijos, taigi apskritai, ar budizmas yra nihilizmas? Kaip abejose tradicijose sąveikauja metafizika ir etika? Daroma išvada, kad abi filosofijos panašiai suvokia savo buvimą pasaulyje kaip iš esmės ne-egologinę egzistenciją. Sartre’as atmetė transcendentinio ego sampratą ir analizavo refleksinę sąmonės struktūrą bemaž identiškai mahajanos budizmui, paneigiančiam brahmanišką savasties sampratą (atman), tačiau išlaikydamas savasties individualumą ir autonomiškumą. Sartreb nesavastingumo koncepcija stokoja antro sando - visų sąlygotų reiškinių (dharmų) tuštumos pripažinimo. Žvelgiant iš budistinės filosofijos perspektyvos, Sartreb ontologija yra pesimistinė esamybės deskripcija, stokojanti praktinės ir metodiškos soteriologijos.Pabrėžiama, jog nei tuštuma (sūnyata), nei kanoninė išsivadavimo (nirvana) samprata nėra nihilistinės sąvokos. Budistinė tuštuma nėra koks nors objektas, kaip kad nėra ir nihilistinis Niekis ar metafizinė nebūtis. Sartreb Niekio samprata neatsiejama nuo ontologinio būties-sau ir būties-savyje dualizmo. Nors šių dviejų tradicijų etiniai diskursai skiriasi, jie panašiai remiasi išplėtotais ontologiniais teiginiais apie savasties tuštumą. Sartreb autentiškumo aptarimas turi tam tikrų paralelių su budistine atjautos (karūna) ir epistemologine tikrovės suvokimo „kokia ji yra“ (yathabhūta) samprata. Straipsnyje taip pat kritiškai įvertinama XIX amžiaus Europos diskusijų apie nirvanos prigimtį įtaka Sartreb egzistencialistinio nihilizmo genealogijai. Esminiai žodžiai: J.-P. Sartre’as, egzistencializmas, budizmas, nesavastingumas, sąmonė, niekis, tuštuma.

ENAn attempt is done with present paper to explore the conceptual interactions between existential philosophy of J.-P. Sartre’s and Buddhist philosophy by critically approaching and synthesizing many of the prevailing views and important arguments from cross-cultural comparative philosophers. What do we know about Sartres exposure to Buddhist philosophy? Points of divergence between the Buddhist doctrine of non-self and Sartres own account of non-self are clarified. By recog- nizing the key differences we maintain that the two traditions are nevertheless very comparable. Although the ethical discourses surrounding these two traditions vary, these ethical views share a similar reliance on prior ontological claims about the emptiness of the self. The conclusion is made that the both philosophies are offering comparable ways to understand ones being in the world as a fundamentally selfless existence. Sartre has rejected the conception of transcendental Ego and analyzed the reflective structure of self-consciousness in a way which almost echoes the conclusions of Mahayana Buddhism, denying the dtman and related Brahmanical ideas, however, still retaining an individual and autonomous selfhood. Sartre’s understanding of selflessness does not extend to the complete and utter „emptiness“ (sitnyatd) that Mahayanists discuss as the ultimate truth. For Buddhists, "non-self“ is conventionally true, but the emptiness of all conditioned phenomena (dharmas) is the ultimate truth, an insight graspable only upon attaining liberation (nirvana).But, neither sitnyatd nor canonical nirvana are nihilistic concepts and thus aredif-ferent from Sartres Nothingness. Sartre’s conception of nothingness is antithetical to a Buddhist understanding of nirvana or to sitnyatd as he does not abandon ontological dualism between for-itself and in-itself, which has the effect of irremediably alienating me from the world, including other people, neither eradicate essence from his philosophy. There are significant ways we can compare Sartres ethics and that of the Mahayana Buddhism. Sartre discussion of authenticity has some parallels to the Buddhist notion of compassion (karuna) and epistemological perception of reality „as it is“ (yathabhiita). An influence by the nineteenth-century European nirvana debate on the genealogy of Sartre’s existential nihilism is acknowledged in present paper as well. Keywords: J.-P. Sartre, existentialism, Buddhism, non-self, consciousness, nothingness, emptiness.