Suverenumo idėja Jeano Paulio Sartre'o egzistencializme

LTSartreo asmenybė svarbi universalių tyrinėjimo metodų požiūriu. Lietuvių literatūrai Sartre’as perteikė nevilties, susvetimėjimo, ribinių situacijų, šleikštulio, pasirinkimo, kaltės, laisvės temas. Egzistencializmas, atstovaujamas Sartreo, reikšmingas ir baltų tremties modelio nagrinėjimui. Egzilio traumos refleksija daug kur pagrindžiama Sartreo filosofinėmis nuostatomis. Vakarų egzistencializmas paveikė Antaną Škėmą, Jurgį Savickį. Škėmos personažai gyvena „išprotėjusiame mieste Čikagoje, Alfonsas Gricius rašo „tropikuose“, mėgindamas įminti, į ką žvelgia Egipto Sfinksas. Juodadarbiai ir plunksnagraužiai gyvena intelektualinio darbininko Sartreo paskleistų idėjų sistemoje. Sartriška vaizduotė ir galia lietuvių išeivijos prozoje pagrįsta prisiminimų ir vaizduotės pasauliu, orientuotu į senąją Lietuvą su jos moraliniais papročiais (Laura Laurušaitė). Kosmopolitinė Vakarų kultūra žymi, kad teisinius konfliktus išgyvenantys draminiai charakteriai perima kitas būsenas arba įvyksta mirties triumfas. Lietuvių prozoje veikiant Sartre’ui atsirado modernusis romanas. Nuo floberiško XIX a. pereinama prie individualistinio paženklinimo. Klasikiniai prancūzų romano modeliai, transformuoti į modernią poetiką, leidžia emociškai persiimti sukrėtimo emocijomis. Politika ir filosofija sąveikauja. Karščiuojanti inteligento sąmonė, įmūryta institucijose ir gelbstima narkotikų, reikalauja laisvalaikio ir ilgesnio atokvėpio poezijos skaitymui.Esminiais principais tampa liūdnų ir sublimuotų groteskų vaizdavimas. Orientacijos netekimai, susiję su kultūrinais poreikiais, atrodo pataisomi dalykai. Sartre’as, skaitęs atskirai savo turtingoje bibliotekoje ir daug keliavęs, nieko nelinkęs ugdyti „liaudies mokyklose“. Kartu su Merleau-Ponty, Raymond’u Aronu, Borisu Viand ’u jis tęsia teorinę maoizmo tradiciją. Modernus pasakojimo naratyvas skatina pervertinti susidvejinimo per tapsmą temą, katastrofizmo, savižudybės temas. Visuotinai vertinama Sartreo energija ir situacijos (Jūratė Baranova). Sartre’as, tvirtinęs, kad jis norėtų būti Spinoza ir Stendhaliu. Jis rašė ant vienintelės kalbos utopijos griuvėsių. Kompaso stiliumi jis rašo platoniškus mitus. Palimpsestiškai jis perrašinėja. Filosofinis diskursas geidžia grynosios komunikacijos ir tęsia pedagoginę praktiką. Dimensijos, leidžiančios kurti istoriją, kodas, objektas, tikslingumas (finalitė) tarnauja daikto atsiradimui, populiarinimui, kai sukuriama kažkas „suprantamo“. Sartre’as mano, kad filosofijoje visuomet slypi proza. Didžiosios biografijos veikia transgresyviai, peržengdamos dvi kalbas. Intelektualiniai nuotykiai tik po 50 metų rašymo pajėgia sugerti nuosavą stilių. Esminiai žodžiai: Sartre’as, egzistencializmas, grįžimas prie savęs, vaizduotė, poleminis užsiangažavimas.