LTPosocialistinių šalių pereinamieji procesai tapo vienais iš dominuojančių XX a. dešimto dešimtmečio pasaulio ekonomikos įvykių. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti Rytų Europos šalių (Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Čekijos Respublikos, Slovakijos, Slovėnijos), kurios įstojo į Europos Sąjungą 2004 m. ir Europos posovietinių valstybių (Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos) ekonominio vystymosi kelių išsiskyrimą per pastaruosius dvidešimt metų akcentuojant prekybos ir finansų atvirumą. Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad posovietinių valstybių vystymosi trajektorija yra nesėkminga, demokratinės institucijos yra naudojamos parazitiniams tikslams, o tai reiškia, kad investicijos į politinį aktyvumą suteikia žymią ekonominę naudą investuotojams, o ne piliečiams, kurie renka investuotojus į viešąsias institucijas. Neformalūs apribojimai (apibrėžti Douglass North) yra stipresni, nei formalūs. Bendros ekonominės proporcijos lieka tokios pačios, kaip sovietų laikais. Krizės laikotarpiu susidomėjimas ekonomikos procesų instituciniu komponentu smarkiai išaugo, nes neseniai tai tapo pasaulio ekonomikos funkcionavimo dominuojančiu bruožu, ypač industrializuotose šalyse. Ekonominio išsivystymo lygis, kuris tiesiogiai koreliuoja su institucinės aplinkos kokybės rodikliais ir jos pažeidžiamumu veikiant išoriniams finansiniams ir ekonominiams sukrėtimams, didėja esant stabilioms ilgalaikėms institucinės aplinkos deformacijoms.
ENAn analysis of the divergence of economic development paths of Eastern European countries (Poland, Hungary, Latvia, Lithuania, Czech Republic, Slovakia, Slovenia) that joined the EU in 2004 and of the European post-Soviet states (Ukraine, Russia, Belarus, Moldova) for the past twenty years with an emphasis on trade and financial openness is carried out in the article. A detailed description of institutional mechanisms and institutional changes in the economies of these two groups of countries is presented. In my opinion, in order to ensure a sustainable economic development and sustainable economic growth, the macroeconomic equilibrium has to be supplemented by the institutional equilibrium. The equilibrium criteria have to match the actual functions of the institutions, assigned to them by society, and contribute to the development of the whole society along with formation of the middle class.