Видунас в западноевропейском культурном контексте: между национальным и глобальным
LTKnygoje nagrinėjama Vydūno biografija, kultūrinė veikla, filosofinės pažiūros, dramaturgijos bruožai. Pirmojoje knygos dalyje, parašytoje V. Bagdonavičiaus, atskleidžiama, kad Vydūnas kultūrą laikė žmogiškosios esmės saviraiška. Kultūra laikoma momentu, jungiančiu Vydūno filosofiją tiek su rytietiškąja, tiek su vakarietiškąja (Renesanso humanizmu, naujųjų amžių racionalizmu, vokiečių klasikine filosofija, vokiečių romantikų) tradicijomis, tačiau pažymima, kad daugiausia Vydūnas remiasi indų filosofija: jos mokymu apie žmogų kaip mikrokosmosą, jos panteistine visatos struktūros vizija. Pažymima, kad kultūra Vydūnui buvo žmogaus esmės objektyvacija kosmose, ir tikrosiomis jos formomis jis laikė pagrindines žmogaus dvasinės veiklos formas – pažinimą (mokslą), meną ir dorovę. Parodoma, kad materialinė kultūra arba civilizacija Vydūnui atrodė šalutinis produktas, kuris pats savaime neturi pozityvios reikšmės pasaulio evoliucijoje. Kultūros šerdimi Vydūnas laikė dorovę ir dvasinį žmogaus tobulėjimą. Aptariant Vydūno požiūrį į visuomenę, sociumą ir žmoniją, teigiama, kad būtent dorovinio prado tobulinimas turįs pilnai atsiskleisti ne tik asmeniniame tobulėjime, bet ir padedant šeimai bei sociumui. Antrojoje knygos dalyje Aušra Martišiūtė nagrinėja Vydūno dramaturgiją. Pažymima, kad joje ryškus lietuviškas – vokiškas kontekstas, o teatro tikslu Vydūnas laikė siekį pažadinti snaudžiančią žiūrovų sąmonę, kad ji, nuklydusi į tamsiausias savo dvasines kertes, apsivalytų. Vydūno draminę kūrybą autorė sieja su ekspresionistine Vakarų Europos dramaturgijos kryptimi.
ENThe book analyzes the biography, cultural activities, and philosophical attitude and dramaturgy features of Vydūnas. The first part of the book written by V. Bagdonavičius reveals that Vydūnas considered culture as a self-expression of human essence. Culture is considered to be the moment connecting Vydūnas' philosophy to both the Oriental and Western traditions (Renaissance humanism, rationalism of the new age, German classic philosophy, German romanticism), but it is noted that Vydūnas mainly leans on Hindu philosophy: its teaching of a man as a microcosm, its pantheistic vision of the universe structure. It is noted that the culture for Vydūnas was the objectification of human essence in space, and its true forms he considered to be the main forms of human spiritual activity - cognition (science), art and morality. It is shown that Vydūnas saw material culture or civilization as a by-product, which in itself has no positive significance to the evolution of the world. In Vydūnas opinion, the core of the culture is the moral and spiritual development of a man. Discussing Vydūnas' attitude towards society, social environment and humanity, it is stated that precisely the perfection of moral education must be fully revealed not only in personal development, but also with the help of family and social environment. In the second part of the book Aušra Martišiūtė analyzes the dramaturgy of Vydūnas. It is noted that it is characterized by a significant Lithuanian-German context. Vydūnas considered that the purpose of the theatre is to wake up the drowsy consciousness of the audience so that it purifies itself when visiting the darkest places of the soul. The author links the dramatical pieces of Vydūnas with the expressionist dramaturgy of the Western Europe.
