Antanas Kalanavičius (1945-1992)

LTStraipsnyje nagrinėjama Lietuvoje beveik nuošalėje likusi Antano Kalanavičiaus poezija. Pažymima, kad poetas, artimas S. Gedos kartai, visą gyvenimą praleido tėvų ūkyje Sapiegiškiuose. Lyginami abiejų poetų, panašių savo gamtine pasaulėjauta, siekimu atkurti pirmykštį, archainį pasaulėvaizdį, visiškai skirtingi likimai: vienas tapo vienu žymiausių Lietuvos poetų ir daugelio prestižinių premijų laureatu, kitas – tik draugų ir kelių artimųjų rūpesčiu, taigi atsitiktinumo dėka, vos nenuėjo užmarštin. Pažymimas uždaras A. Kalanavičiaus gyvenimo būdas, nedalyvavimas jokioje literatūrinėje veikloje, nesugebėjimas įsitvirtinti gyvenime, pradėtos ir nebaigtos studijos, tragiškas likimas. Pažymima, kad šio poeto gyvenimas ir kūryba nėra vienas nuo kito atsiejami: vienišą gyvenimą atspindi vienišumo, liūdesio, nerimo situacijos eilėraščiuose. Teigiama, kad jo estetinę programą geriausia nusako jo eilėraščio žodžiai: “Man rūpi tik, kad dviejų žodžių sandūroj blyksteltų deimantas“. Pažymima koncentruota, į gamtiškumą linkusi eilėraščių kalba, gamtos pirmumo idėja, archainė poetika, parodoma, kaip archazimai įsiterpia į poetinį audinį. Poetiniai simboliai taip pat paslaptingai archaiški, kupini kaimo buities realijų. Nagrinėjant lyrikos ypatybes, pastebimas A. Kalanavičiaus pomėgis vartoti dalyvių formas, daugkartines veiksmažodžių formas, pristabdant eilėraščio vyksmą ir taip pat ir tokiomis priemonėmis kuriant gamtinį ir archetipinį kartojimąsi. Reziumuojama, kad A. Kalanavičius savo poezija kūrė savitą konkretumo metafiziką.