Межы ў памежжы: беларусы і этналінгвістычная палітыка Расейскай імпэрыі на заходніх ускраінах падчас Вялікіх рэформаў

LTStraipsnyje nagrinėjamas carizmo požiūris į besiformuojančią baltarusių tautą XIX a. Carinė administracija didžiausią grėsme savo viešpatavimui laikė ne baltarusius, kuriuos daugelis traktavo kaip didžiarusių šaką, o lenkus ir katalikus. Todėl kova su lenkiškomis įtakomis ir su tuo tapatinama katalikybe buvo pagrindinis okupacinės administracijos rūpestis cariniame šiaurės vakarų krašte, t. y. buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) teritorijose. Jei iki 1863 m. sukilimo galima kalbėti apie gana liberalų carinių biurokratų požiūrį į baltarusius, tai vėliau valdžios požiūris labai sugriežtėjo. Konstatuotina, kad XIX a. viduryje išaugo baltarusiškų knygų poreikis sielovadai ir mokymui pradinėse mokyklose. Tuo metu baltarusių kalbos funkcionavimas nekėlė carinei valdžiai rūpesčių, tačiau po „didžiųjų reformų“ 6-ojo dešimtmečio pabaigoje „baltarusių tarmės“ institucionalizavimas mokykloje, bažnyčioje ir kitur jau galėjo sugriauti trinarės rusų nacijos koncepciją. Tiesa, prieš sukilimo pradžią kai kurie vietiniai valdininkai bandė panaudoti baltarusių tarmę (spausdintis leista tik kirilika) antilenkiškoje politikoje, tačiau jam prasidėjus ir Vilniaus generalgubernatoriumi paskyrus M. Muravjovą, tokia politika buvo sustabdyta. Baltarusiškumas visuomeniniame diskurse leistas tik kaip liaudies kūryba. Carizmas iš principo atsisakė pripažinti rusų ir baltarusių etnokultūrinį išskirtinumą.