Užsienio politika ir gynyba: kartu ar atskirai?

LTUžsienio politika ir gynyba visada yra aktyvių akademinių svarstymų objektas, skirtingos nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Straipsnyje keliamas klausimas, ar kariuomenė turi tik ginti tėvynę, ar ji yra ir užsienio politikos įrankis. Mažosiose valstybėse, tokiose kaip Lietuva, ši užsienio ir gynybos politikos sankirta įgauna dar didesnę reikšmę, nes abi sritys, papildydamos viena kitą, leidžia mažajai valstybei pasijusti svarbesne ir galingesne. Užtikrinti šią sąveiką nėra lengva, tačiau įmanoma. Tam reikia kelių esminių dalykų: sutarimo dėl pagrindinių užsienio ir gynybos politikos krypčių, kad jos nesikeistų po kiekvienų rinkimų; visuomenės ir elito noro, net spaudimo; institucijų koordinavimo. Pastovumo ir nuspėjamumo būseną prieš narystę NATO ir ES pakeitė daug dinamiškesnis ir kontroversiškesnis etapas, kai prasideda elito diskusija dėl įvairių užsienio politikos ir gynybos koncepcijų. Konsensusas prieš tampant NATO ir ES nare buvo didelis privalumas. Kai nebelieka vienijančios idėjos, kyla pavojus, kad kiekvienas bandys įgyvendinti savo idėjas. Galbūt jos puikios, tačiau gali nederėti tarpusavyje. Iki šiol pavyko išvengti didelių nesusipratimų, bet situacija vis dar trapi. Straipsnyje daroma išvada, kad tarpinstitucinės sąveikos gerinimas, politinių partijų stiprinimas, darbas su akademine visuomene ir žurnalistais, platesnės saugumo bendruomenės kūrimas ir toliau bus svarbūs mūsų ateities uždaviniai. Autorius teigimu, sukūrus šį pagrindą Lietuva būtų garantuota, kad gynyba ir užsienio politika sėkmingai papildys viena kitą ir netaps tarpinstitucinių varžybų objektu.

ENForeign policy and defence have always been an object of active academic discussions, and there are different views on the matter. The article poses the question whether the army should only defend the homeland, or it is also a foreign policy tool. In small countries, such as Lithuania, this intersection of foreign and defence policy has even greater significance, because both areas, complementing one another, allows a small country to feel more important and powerful. Ensuring this interaction is not easy, but possible. This requires several essential things: consensus on key foreign and defence policies, so that they do not change after each election; will and even pressure of society and elite; coordination of institutions. The state of constancy and predictability before the accession to the NATO and EU was replaced by a much more dynamic and controversial phase, when the elite debate on various foreign policy and defence concepts begins. The consensus before becoming a member of NATO and the EU was a great asset. When there is no unifying idea left, there is a risk that everyone will attempt to implement their own ideas. While they may be great, they also may potentially conflict with each other. So far, major misunderstandings were prevented, but the situation is still fragile. The article concludes that improving interinstitutional interaction, strenghtening political parties, working with academia and journalists, creating a wider security community will continue to be important challenges of our future. As stated by the author, after creating such basis, Lithuania will be guaranteed that defence and foreign policy will successfully complement each other and will not become the subject of interinstitutional competitions.