Наша общая культура : "выученная память" о Литовском Иерусалиме

LTStraipsnyje analizuojama lietuvių visuomenės požiūrio į vietos žydų bendruomenę dinamika. Šiuo metu žydų kultūra Lietuvoje vertinama kaip svarbi, organiška "mūsų bendros kultūros" dominantė. Tai liudija naujo požiūrio į kultūros paveldą atsiradimą, vyravusio skirstymo į "jūsų" ir "mūsų" paveldą atsisakymą. Keliamas klausimas, kodėl dabartinė lietuvių visuomenė imli šiam jai naujam požiūriui. Atsakymo ieškoma, nagrinėjant XIX-XX a. lenkų ir lietuvių naratyvus apie Vilnių, žydų bendruomenę. Didžiausia įtaka priskiriama "postholokausto posūkiui", kuris suaktualino susidomėjimą žydų praeitimi (ir ne vien Lietuvoje). Analizuodami holokausto priežastis lietuvių intelektualai, pirmiausia emigracijoje, atrado žydų litvakų kultūrą, kuri anksčiau buvo ignoruojama ar traktuojama kaip nacionalinės kultūros dalis. Konstatuojama, kad dabartinėje Lietuvos istoriografijoje žydų litvakų istorijos ir kultūros tyrimai tapo prioritetu. Dabartinės istoriografijos ir masinės sąmonės akceptuojamas "Vilniaus - Lietuvos Jeruzalės" įvaizdis yra tipiškas "išmoktos istorijos" apie Lietuvos žydus pavyzdys. Jį taip pat atgaivino lietuvių emigrantai, vis nauji siužetai kuriami ir įtraukiami į "mūsų bendros kultūros" diskursą iki šiol. Politine prasme toks žydiškojo Vilniaus įtraukimas į lietuvių istorijos naratyvą yra pozityvus reiškinys. Vis dėlto skirtumas tarp "išmoktos" Lietuvos žydų istorijos versijos ir individualios žydų bei nežydų patirties verčia abejoti "mūsų bendros kultūros" projekto, pasiskolinto iš Vakarų, sėkme.Reikšminiai žodžiai: Žydai; Emigrantai (Diaspora); Holokaustas; Istoriografija; Intelektualai; Lietuvių išeivija; Stereotipai; Centras; Jews; Diaspora; Holocaust; Historiography; Intelligentsia; Lithuanian emigrants; Stereotypes; Center.

ENToday Lithuania's Jewish heritage is considered an organic, important and renowned part of Lithuanian modern inclusive and "Europe-compatible" culture. The main framework for the return of Jewish memories today is provided by the paradigm of the "lost culture" and the recognition of the Holocaust. The article suggests another genealogy of reconciliation with the Lithuanian Jewish past, tracing tropes of memory about Lithuanian Jerusalem in writings of Lithuanian intellectuals of pre- and post-Holocaust generations. The author reconstructs the trajectory of "realistic" description, stigmatization, rejection, marginalization, etc. of the Litvak's presence and their culture. Then she examines the rediscovery of Lithuanian Jerusalem by Lithuanian post-war intellectual emigration, whose memory was heavily influenced by the world historiography and literature and devoid both of the original Lithuanian tradition of representing the Jewish past as well as of their actual experience in Lithuania. The author concludes that "our common past", though politically useful and successful a project, still relies on tropes of memory and representation borrowed mostly from the West. The gap between the "acquired" popular memory of Lithuanian Jewish culture and individual Jewish and non-Jewish memories in Lithuania broadens. [From the publication]