Model wileński współistnienia polsko-żydowskiego w latach międzywojennych

LTLenkų–žydų santykiai Vilniaus krašte turi ilgą istoriją. Abiejų tautų atstovai gyveno šalia nuo Viduramžių. Žydai XIX a. buvo masiškai rusifikuoti, dėl to rusiškas pradas ėmė dominuoti tarp žydų nustelbiant lenkiškąjį. Nagrinėjant lenkų–žydų santykius tarpukariu išskiriami 4 etapai: I – 1919–1922; II – 1923–1927; III – 1927–1935 ir IV etapas – 1935–1939. Straipsnyje atskleidžiami kiekvieno etapo pagrindiniai įvykiai, žymesnės asmenybės, ypatybės, evoliucija. Didžiausios permainos vyko I etape. II etape žydų bendruomenės visoje Lenkijos valstybėje pradėtos pajungti vietinio žydų atstovavimo funkcijoms, o žydai nacionalinės kultūrinės autonomijos negavo. III etape jau reiškėsi pakankamai brandus lenkų–žydų sugyvenimo modelis. IV etape augo įtampos ir vyko lenkų–žydų sugyvenimo destrukcija, iššaukta lenkų dešiniųjų politinių jėgų aktyvizacijos po J. Pilsudskio mirties. Dešinieji siekė nacionalinės valstybės modelio įgyvendinimo, labiausiai dėl to 1939 m. pavasarį praktiškai buvo sudaužytas Vilniaus lenkų–žydų sugyvenimo modelis. Nepaisant negatyvių reiškinių ir augančių sunkumų, vertinant visą tarpukario laikotarpį galima konstatuoti, kad žydų visuomenei tai buvo žymaus vystymosi laikotarpis. Vis dėlto tas laikotarpis buvo pernelyg trumpas ir sudėtingas, kad lenkai ir žydai galėtų sukurti bendruomenę, pagrįstą demokratiniais pilietiškumo pagrindais. Straipsnyje yra gausiai panaudojama medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.