Kas "sava" ir kas "svetima"?: Sovietinio lietuviškumo restitucijos bruožai
LTStraipsnyje kritikuojamos pastangos reabilituoti sovietų tikrovę, plėtojant refleksiją apie ribą tarp savo ir svetimo, laisvės ir pavergtumo, demokratijos ir režimo, nepriklausomybės ir sovietinio tipo autonomijos. Darbe atkreipiamas dėmesys į dabarties pastangas restituoti ano meto vertybes. Publikuota nemažai buvusių įtakingų veikėjų prisiminimų, sovietinės tikrovės apmąstymų, kuriuose pateikiama savita įvykių versija. Restitucijos mėginimų amplitudė apima pastangas reabilituoti režimą, parodyti, kad Lietuvoje buvo sukurta sava režimo versija, arba įteigti, kad be lietuvių funkcionierių pastangų sovietų Lietuva būtų buvusi daug niūresnė. Restitucijos pastanga atskleidžia, kad mėginama sovietų režimą pateisinti kaip savą, o prisitaikymą prie jo ir kolaboravimą – ne vien kaip neišvengiamybę, bet ir kaip asmeninį nuopelną. Taip sovietinė egzistencija ir aktyvus tarnavimas režimui išteisinami. Darbe atskleidžiama posovietinių vertinimų painiava, kuri kenkia santykiui su savo praeitimi. Išvadose teigiama, kad prisitaikymas prie sovietinės tikrovės buvo daug gilesnis reiškinys nei valdančiųjų bendradarbiavimas su režimu. Nepripažinti moralinės atsakomybės ar kaltės už sovietmečio veiksmus – reiškia vis dar laikytis sovietinės moralės apibrėžimo. Moralinė sovietmečio situacija pototalitarinei Lietuvos tikrovei paliko vertinimo stereotipus, kurie ne teisine ar politine, o pirmiausia moraline prasme sunkiai leidžia užbrėžti sovietinio gyvenimo pabaigos ribą.
ENThis article critically overviews the effort of Soviet reality rehabilitation while developing a reflection among own and another, as well as between freedom and captivity, democracy and the regime, independence and a Soviet-systematic autonomy. The paper focuses on present efforts with a purpose of restoring the values of this particular time period. In accordance to influential people of that time, a number of memories and Soviet reality contemplations were published based on a special version of facts. The abundance of restitution attempts involves endeavor while rehabilitating the regime, demonstrating that Lithuania has created its own version of regime, as well as building a dark impression of soviet Lithuania that could not go brighter without the efforts of Lithuanian functionaries. The effort of restitution reveals that it is attempted to justify the Soviet regime as its own, while adaptation and cooperation to it is being considered not only as an inevitability, however, as a personal merit as well. Therefore, both Soviet existence and active obedience to this mode are justified. The confusion of post-Soviet evaluations is revealed that leads to a sabotage-based relationship with their past. In conclusion it is stated that adaptation to Soviet reality was considered a more profound phenomenon in comparison with local governance cooperation to stick within the regime. A respect of the defined Soviet morality means a lack of moral responsibility and a loss of feeling guilty for the actions made during Soviet period. A moral situation of the Soviet era has set an environmental perception stereotypes for the post-totalitarian reality of Lithuania that leads to challenging way of ending Soviet life in terms of both legal and political sense, giving a priority to a morality.
