Lenkų sindromo pabaiga?: kelios pastabos su istoriniu kontekstu
LTŠių pastabų antraštę reikia suprasti kaip subjekto kilmininką: kalbėsiu apie sindromą, kurį lietuviams buvo sukėlę lenkai. Klaustukas išreiškia autoriaus dvejonę, ar pasveikimas yra visiškas ir negrįžtamas, tačiau nurodo ir gilesnį, neišsakytą klausimą, kuris čia apeinamas – ar tikrai sirgome lenkų sindromu. Bandysiu kalbėti ne apie istorikų vizijas, pradedant daukantiška – visų Lietuvos nelaimių kaltininkės ir didžiausio pavojaus lietuvybei – samprata, baigiant gudavičiška Lietuvos civilizavimo, sueuropinimo ir sukultūrinimo „specifiškai lenkišku“ pavidalu, koncepcija1. Istorikai turi teisę ir pagrindą sureikšminti ir interpretuoti praeities dalykus, ieškoti jų prezencijos dabartyje ir kurti „istorijas“, kuriose dominuoja „gerieji“ ir „blogieji“ veikėjai. Čia norėčiau pažiūrėti į situaciją „paprasto“ žmogaus (lietuvio), kurio galvoje dar ataidi „mes be Vilniaus nenurimsim“ ir kuris prieš dvidešimt metų neatitraukdavo akių nuo Lenkijos TV naktinių filmų. Ar iš tiesų, kaip prieš septynetą metų rašė Gintaras Beresnevičius, tarpusavyje „esame artimesni, negu drįstame sau prisipažinti“ 2, o Lenkija yra šis tas daugiau negu „pačių blogiausių Europoje kelių“ šalis, taigi ne tik kliūtis keliaujant į Vakarus, kiekvienąkart kainuojanti šešiolika valandų mano gyvenimo, bet ir kraštas, kur lietuvių tyko mirtini pavojai? (Juk šis stereotipas ima keisti ligtolinius ar keistai pritapti prie jau esamo „klastingojo lenko“ vaizdinio lietuvių sąmonėje.) Sklaidydamas šį klausimą, turiu bent paviršutiniškai apžvelgti keletą pastarojo laikotarpio, dar netapusio istorija, aspektų: politinį, istorinį- istoriografinį mažumų bei kultūrinį. [Iš straipsnio, p. 521]
