Izaoko Trakiečio "Tikėjimo sutvirtinimas": antikrikščioniškos polemikos LDK fragmentas
LTStraipsnyje aptariamas Izaoko Trakiečio poleminis veikalas "Tikėjimo sutvirtinimas". XVI a. antrosios pusės Lietuvoje keitėsi požiūris į kitatikius ar net nekrikščionis. Tuo metu buvo rašomi klasikinio antijudaizmo tekstai, svarstoma nekrikščionių vieta visuomenėje. Savarankišką krikščionių religijos vertinimo ir jos kritikos koncepciją XVI a. pabaigoje suformulavo gydytojas, Lietuvos karaimų bendruomenės sekretorius, Izaokas Trakietis (apie 1525 – apie 1586), po mirties išpopuliarėjusiame poleminiame veikale "Tikėjimo sutvirtinimas" (Chizuk Emunach). Jį sudaro dvi dalys. Pirma dalis – poleminė, sudaryta klausimų ir atsakymų forma bei skirta mozaizmo gynimui nuo krikščionių priekaištų ar jų teiginių interpretacijai. Antra dalis – kritiška krikščionybės dogmų analizė remiantis Naujuoju Testamentu. "Tikėjimo sutvirtinime" nėra nė vieno kreipimosi į karaimus ar jų bendruomenę. Kalbama apie žydus ir jų tikėjimą, patiriamas skriaudas ir pan. Istoriografijoje nesutariama, ar Izaokas Trakietis buvo karaizmo, ar judaizmo apologetas. Kita vertus, iki XVII a. vidurio, o ir vėliau LDK visuomenė apskritai neskyrė žydo ir karaimo. Karaizmas buvo suprantamas kaip judaizmo atmaina. Priešmirtiniu Izaoko Trakiečio prašymu nuorašais platintas "Tikėjimo sutvirtinimas", dėl idėjų priimtinumo peržengęs karaimų bendruomenės ribas, paplito tarp žydų. Gana greitai veikalas išpopuliarėjo ir buvo išverstas į ispanų (1621), vokiečių (1624, 1873), lotynų (1681), anglų (XVIII a. pradžia) ir jidiš (XVIII a. pradžia) kalbas.
