Palivarkinis ūkis privačiuose Žemaitijos dvaruose XVI amžiuje

LTDisertacijos tikslas yra, aptariant bendrąsias makroekonomines Europos ūkio tendencijas, nustatyti, ar XVI a. prie pasikeitusių ekonominių sąlygų buvo pritaikyti Žemaičių seniūnijos privačių valdų dvarai. Išsiaiškinti, kaip buvo organizuotas ir į kokias ūkio šakas buvo orientuotas dvarų ūkis, kokia buvo jo specifika bei plėtros pobūdis. Darbe analizuojami pagrindiniai XVI a. Žemaitijos privačių dvarų socialinės ir ūkio struktūros elementai kreipiant dėmesį į pačias svarbiausias dvarų ūkinės veiklos kryptis ir jų vidaus ūkio organizaciją. Aiškinantis, ar dvarai buvo tvarkomi pagal nusistovėjusias to meto Europoje ekonomikos konjunktūros sąlygas, siekiama nustatyti, ar dvaro ūkis galėjo būti rentabilus ir kokios buvo dvarų plėtros ypatybės. Minėtai Žemaitijos privačių dvarų ūkio specifikai ir plėtros charakteristikai nusakyti pasitelkiamas Europos dvaro sistemos raidą aiškinantis istoriografinis kontekstas, leidžiantis pirmą kartą lietuvių istoriografijoje pritaikyti Europos istorinėje literatūroje vartojamą teorinį dvaro sąvokos konceptą. Iš atlikto tyrimo matyti, kad XVI a., priešingai nei iki šiol manyta, Žemaitijoje privačioje žemėvaldoje buvo steigiami Vidurio Europos ekonominį dvaro modelį atitinkantys dvarai. Bendroji jų dvarų struktūra ir ūkio organizacija liudija orientaciją į tuo metu itin populiarią užsienio rinkose žemės ūkio žaliavų, tokių kaip grūdai ir gyvulininkystės produktai, gamybą. Be jų, dvaruose buvo kultivuojama šieno produkcija, miškų eksploatacija, žuvininkystė, bitininkystė, dvaro žaliavų perdirbimas ir verslai. Socialinėje srityje tai reiškė visų rentos formų panaudojimą ir eksploataciją. Ištyrus dvarų ūkio organizacijos bruožus ir jų produkcijos dinamiką, XVI a. buvo nustatyta, kad Žemaitijos dvarų plėtra buvo ekstensyvaus pobūdžio.

ENThe aim of the thesis is, by discussing general macro-economic tendencies in European economy, to establish whether private estates of Žemaičiai neighbourhood were adjusted to the changing economic conditions in the 16th c., as well as to find out the way estate economy was organised and on what fields of economy it was focused, what was its specifics and nature of its development. The work analyses the main elements of the social and economic structure of private estates in Žemaitija in the 16th c. with the main attention focused on the most important economic activities of estates and their internal organisation. While seeking to find out whether estates were managed according to the then conventional European economic conditions, the author seeks to establish whether the estate economy was profitable and what were the peculiarities of estate development. In order to outline the specifics and development characteristics of the economy of the above Žemaičiai private estates, the author employs the historiographical context clarifying the development of the European estate system, which allows applying the theoretical concept of estate used in the European historical literature for the first time in Lithuanian historiography. The performed research demonstrates that in the 16th c. estates corresponding to the model of economic estate of Central Europe were established in private land-ownership in Žemaitija. The common structure of their estates and the economic organisation demonstrates the orientation to the then popular production of agricultural raw materials, such as grain and livestock products in foreign markets. Apart from them, estates cultivated hay production, forest use, fishing, bee keeping, processing of estate materials and businesses.