Vilnius - die "Anderen" im Gedächtnis der litauischen Hauptstadt
LTStraipsnyje aptariama tautinių mažumų, daugiausia lenkų ir žydų, situacija Vilniuje istorijos kataklizmų akivaizdoje. Per savo audringą istoriją Vilnius patyrė polonizaciją, rusifikaciją, o svarbiausias miesto istorijos posūkio taškas buvo Antrasis pasaulinis karas. Nors 1939 m. Vilnius iš esmės buvo laikomas lenkų ir žydų miestu, po karo jis tapo Lietuvos miestu, kuris, kaip ir dauguma sovietinių respublikų sostinių, turėjo nemažą skaičių mažumų, iš kurių išskiriamos miestui istoriškai ir demografiškai svarbios lenkų ir žydų tautinės mažumos. Vilniaus lenkų bendruomenė visa laiką buvo itin gyvybinga ir politiškai aktyvi. Analizuojama Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis įvairiais istorijos tarpsniais, akcentuojant lenkų ir rusų tautybės žmonių skaičių, pokyčius dėl politinių aplinkybių. Atskleidžiama sovietizacijos procesų įtaka Vilniaus gyventojų tautinei sudėčiai, gyventojų perkėlimas po Antrojo pasaulinio karo. Pokario politikos kaina buvo lenkų tautinės mažumos augimas. Aptariamos lenkų inteligentijos pasitraukimo iš Vilniaus priežastys. Vilnius kaip vadinamoji “Šiaurės Jeruzalė”, kaip žydų dvasinis, literatūros ir mokslo centras, vokiečių okupacijos metais buvo sunaikintas, tačiau apie tai garsiai nebuvo kalbama. Dabar Vilniuje galima pajusti žydų kultūros atgimimo ženklus. Tai liudija žydų muziejai, įskaitant muziejų, skirtą holokausto istorijai, žydų laikraščio leidyba, žydų kultūros centro veikla.
