Vilniaus žydų gyvenimo ir politinės orientacijos bruožai XIX-XX a. pirmoje pusėje: (lietuviškas požiūris)

LTStraipsnis skirtas Vilniaus žydų gyvenimo ir politinės orientacijos bruožų XIX-XX a. pirmoje pusėje aptarimui.Vilnius buvo didžiausias žydų dvasinis ir kultūrinis centras Rytų Europoje. Žydų gyvenimas Vilniuje skyrėsi nuo kitų miestų, nes jame jie sudarė didelę ir gana uždarą grupę, kurios kontaktai su kitataučiais buvo gana riboti. Pirmasis reikšmingas žydų ir lietuvių politinis bendradarbiavimas užsimezgė rinkimų į Rusijos Dumą metu (1906-1912 m.), kai lietuviai su žydais sudarė bedrą bloką nukreiptą prieš lenkų žemvaldžius. Visgi politinis lietuvių ir žydų bendradarbiavimas pasireiškė daugiau Kaune, o Vilniuje mažiau, nes čia žydai galėjo išsiversti be kitų etnininių grupių paramos. Po pirmo pasaulinio karo, litvakai atsidūrė trijose skirtingose valstybėse. Vilniuje žydai, kurie kalbėjo rusų ir jidiš kalbomis, buvo suvokiami kaip ekonominiai konkurentai ir traktuojami kaip grėsmė Lenkijos dvasiai. Todėl Lietuva užsitikrino žydų paramą kovojant dėl Vilniaus ir žadėjo jiems plačias pilietines teises ir tautinę autonomiją. 1939 m. Vilnius buvo prijugtas prie Lietuvos, o 1940 m. Lietuvos okupacija iššaukė didžiulę pro-lietuvišką žydų demontraciją mieste. Balandžio 4-5 d. įvyko žydų kongresas, Lietuvos unifomas vilkėję žydų kariai žygiavo Vilniaus gatvėmis, Didžiojoje sinagogoje buvo meldžiamasi už Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, Lietuvos vyriausybę ir kariuomenės vadus. Tai buvo palankios Lietuvos politikos žydų atžvilgiu rezultatas, tačiau besimezgančius gerus santykius nutraukė sovietų okupacija.

ENThe article is dedicated to the features of life and political orientation in regards to Jewish people living in Vilnius in the 19th century and the beginning of the 20th century. Vilnius was the largest Jewish spiritual and cultural centre in Eastern Europe. The life of the Jewish people in Vilnius was different to their life in other cities, because they formed a large and rather closed group here, whose contacts with foreigners were quite limited. The first significant political collaboration between the Jews and Lithuanians took place during the elections to the Russian Duma (assembly with advisory or legislative functions) (1906-1912), when Lithuanians and Jews formed a block against the Polish landowners. However, the political cooperation between Lithuanians and Jews was more noticeable in Kaunas than in Vilnius, because the Jews needed the support of other ethnic groups. After World War I, the Litvaks found themselves in three different states. In Vilnius, Jews who spoke in Russian and Yiddish languages were perceived as economic competitors and treated as a threat to the Polish spirit. Therefore, Lithuania secured support from the Jewish people in the battle for Vilnius and promised them wide civil rights and national autonomy. In 1939 Vilnius was annexed to Lithuania, and in 1940, Lithuanian occupation caused a massive pro-Lithuanian demonstration of Jews in the city. On April 4-5, the Jewish congress took place, and the Jewish soldiers marched along the streets of Vilnius wearing Lithuanian uniforms. In the Grand Synagogue they prayed for Antanas Smetona, the Lithuanian President, the Lithuanian government and the army commanders. This was a result of Lithuania's positive politics regarding Jews, but the Soviet occupation interrupted the good relations.