The Immersive experience of the era of nuclear energy in Emilija Škarnulytė’s ecodocumentary "Burial" (2022)

LTStraipsnyje nagrinėjamas Emilijos Škarnulytės eseistinis dokumentinis filmas Kapinynas (2022) ir tai, kaip jis įtraukia žiūrovus į gamtos, atomų ir branduolinės energetikos epochos pasaulį. Aptariama, kaip pasitelkiamos įtraukios garsinio ir vaizdinio pasakojimo technikos (jungiančios įvairios kilmės vaizdinę ir akustinę medžiagą, t. y. urano kasyklų Lenkijoje, uždarytos atominės elektrinės Lietuvoje, požeminės branduolinių atliekų saugyklos Prancūzijoje vaizdų, lietuvių simbolisto M. K. Čiurlionio paveikslų, Šaltojo karo laikų televizijos ir radijo įrašų, kompiuteriu sukurtų 3D atomų vaizdų, foninius garsus, liaudies muziką į laisvos struktūros pasakojimą) šiame kūrinyje stimuliuoja emocinį ir intelektualinį įsitraukimą į dokumentinio filmo temą, nors filme nėra personažų, su kuriais būtų galima susitapatinti, aiškaus siužeto ar stiprių retorinių priemonių. Škarnulytės filme naudojamos įtraukios vizualinės ir garsinės technologijos bei naratyvinės priemonės sukuria gyvos (angl. living) aplinkos realiojo laiko (angl. real time) įspūdį (Oliverio Grau (2003) pasiūlytos sąvokos). Teorinį tyrimo pagrindą sudaro Paulos Willoquet-Maricondi (2010) pasiūlyta ekokino samprata ir Ursulos K. Heisės (2008) ekologinio-kosmopolitinio kino bei Lauros Rascaroli eseistinio kino (2017) teorinės sampratos, taip pat Oliverio Grau (2003), Kerrico Harvey’aus (2012) įžvalgos apie imersinį meną ir medijas. Filmo analizėje išryškinama ekocentriška, subtiliai asmeninė eseistinio pasakojimo apie energetinių industrijų istoriją, paveldą ir poveikį ekosistemai perspektyva bei sumanus imersinių elementų į filmo pasakojimą integravimas. Reikšminiai žodžiai: Emilija Škarnulytė, Lietuvos kinas, ekokinas, nevaidybinis kinas, eseistinė dokumentika, imersinis naratyvas.

ENThe article examines Emilija Škarnulytė’s essay documentary Burial (Kapinynas, 2022) and its unique approach to engaging the audience with the themes of nature, atomic energy, and the nuclear era. It discusses how immersive techniques of aural and visual narrative, consisting of visual and acoustic material from diverse sources, such as images of former uranium mines in Kowary, the decommissioned Ignalina Nuclear Power Plant, The Industrial Centre for Geological Disposal in France, fragments of paintings by Lithuanian symbolist M. K. Čiurlionis, Cold War-era television and radio footage, computer-generated 3D images of atoms and uranium ore, and ambient music, can stimulate emotional and intellectual responses to its subject, even though there are no characters to identify with and no clear plot or strong rhetorical devices to direct the viewer. The use of immersive technologies in Škarnulytė’s film creates the sense of a “living” environment experienced in “real time,” drawing on terms introduced by Oliver Grau (2003). The article’s conclusions are based on a close examination of the film’s style and narrative, as well as theoretical work on immersive films and media by Oliver Grau (2003) and Kerric Harvey (2012). The concepts of ecocinema (Paula Willoquet-Maricondi, 2010), eco-cosmopolitan cinema (Ursula K. Heise, 2008), and the essay film (Laura Rascaroli, 2017) are chosen as the theoretical framework for analysing Burial. Keywords: Emilija Škarnulytė, Lithuanian cinema, ecocinema, nonfiction film, essay documentary, immersive narrative.

• Hibridiškumas kine: teorinė samprata, kino festivaliai ir Lietuvos dokumentinių filmų atvejai.. Vilnius, 2024. 267 p.
• (Re)Imagining the nuclear in Lithuania following the shutdown of the Ignalina nuclear power plant. Journal of Baltic studies 2022, 53, 3, 415-436.