Šventi Žemaitijos šaltiniai

• Žemaičių žemė, 1996, Nr. 2, p. 18-19
• Žemaičių žemė, 1996, Nr. 3, p. 14

LT[...] Antras veiksnys, dėl kurio senosios (ikikrikščioniškosios) kultūros apraiškos kito ir nyko krikščionybė. Dėl įvairių aplinkybių ir įvairiais būdais kito pasaulėžiūra, daug senų bruožų ji prarado, įgijo kitų. Kodėl svarbu tai pasakyti, straipsnyje norint supažindinti su Žemaitijoje žinomais šventais šaltiniais? Kaip ir šventi kalnai, akmenys, medžiai ir iš žemės trykštantys šaltiniai mažai ką turi bendro su krikščionybe. Amžiais bėgant, daugelio senųjų šventovių (kalnų, akmenų, medžių) garsas blėso, jos buvo sunaikintos ar „sukrikščionintos" statant jose bažnyčias, koplyčias, kryžius, plintant pasakojimams apie šv. Marijos apsireiškimus tose vietose ir pan. Šaltiniai, kurių vanduo gydo, padeda, stiprina sveikatą, teikia laimę, dėl kurių jie laikomi šventais, sudaro čia savotišką išimtį. Dažniausiai ta juos gaubiančio šventumo aureolė susijusi dar su senojo tikėjimo laikais ir pačiu senuoju „gamtinio" pobūdžio tikėjimu, bet krikščionybė čia nesuvaidino (tiesiog negalėjo) laužytojo vaidmens ir dar šiandien daug kur šaltinių vanduo naudojamas kaip vaistai, to vandens turima namie, nes jis šventas. Tuo mažai kas abejoja, tai objektyvu, neretai akivaizdu (pvz. pažįstamo žmogaus, vartojusio šaltinio vandenį, pagijimas). Šiandien turimais duomenimis Žemaitijoje esama daugiau kaip 50 versmių, šaltinių, kurie laikomi nepaprastais, gydančiais, šventais (didesni upeliai į šį skaičių nepakliūna, nebent šventomis laikomos jų ištakos - konkreti versmė). [...] [Iš teksto, p. 18].