Zur Stadtentwicklung und Architektur Klaipedas in der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts und im 20. Jahrhundert
LTTai yra lietuviško straipsnio, pasirodžiusio 2002 m. išleistoje knygoje "Klaipėda. Istorija populiariai", vertimas į vokiečių kalbą. Dėmesys fokusuojamas į Klaipėdos miesto plėtrą ir architektūrinę raidą XIX a. antroje pusėje – XX a. (iki 1990 m.). Po didžiulio 1854 m. gaisro mieste imtasi priemonių, kurios turėjo užkirsti kelią naujų gaisrų pavojui. Visi nauji pastatai turėjo būti mūriniai, paliekant tarp jų didesnes erdves. Sandėliai ir gamybiniai pastatai turėjo stovėti atskirai nuo gyvenamųjų namų teritorijos, juos imta koncentruoti atokiau. Naujas statybų vajus pakeitė architektūrinį miesto vaizdą, įgavusį XIX a. antrajai pusei būdingą istorizmo stilių. XX a. pradžioje ėmė kilti Jugendo stiliaus pastatai. Po I pasaulinio karo miesto veidą paįvairino profesionalių architektų sprendimai, tiek vokiečių, tiek lietuvių, nes 1923–1939 m. miestas priklausė Lietuvai. Miestiečių skaičius nuo 11 422 1852 m. 1900 m. padidėjo iki 20 166, 1941 m. pasiekdamas 41 188 miesto gyventojų lygį. Dėl to miesto teritorija plėtėsi, ypač po I pasaulinio karo. II pasaulinio karo pabaigoje pasitraukus gyventojams mieste jų liko tik keli ar kelios dešimtys. Dėl bombardavimų miesto pastatai labai nukentėjo, daugiau kaip pusė jų buvo sugriauti. Sovietmečio Lietuvoje sparčiai augant uostamiesčiui įsigalėjo planinės ekonomikos lemta architektūra, plėtota miesto linijinė infrastruktūra, dėl ko Šiaurės–Pietų kryptimi miestas ištįso virš 20 km ilgio ruože. Istorinis palikimas buvo ignoruojamas, tačiau nuo 1970-ųjų imta labiau rūpintis miesto architektūrinio paveldo išsaugojimu.
