L'Art des croix en Lituanie
LTStraipsnis skirtas lietuvių kryždirbystės tradicijai aptarti. Autorė vertina stilistines kryžių ypatybes bei apibrėžia etnografines jų ribas. Kryžiai ir koplytstulpiai yra savita dvasingumo forma, išreiškianti tikėjimą, viltį, padėką, džiaugsmą ar skausmą. Kryždirbystė – amatas, tačiau tuo neapsiriboja. Ji paplitusi visoje Lietuvai ir pasižymi regioniniais skirtumais. Dzūkijos regione pabrėžiamos Kristaus kančios ir dažnai vaizduojama Nukryžiuotojo scena. Aukštaitijos regione kryžiai puošiami dekoratyviniais raštais. Koplytėlės išsiskiria gausia puošyba. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje paplitę stogastulpiai. Suvalkijos krašte kryžiai yra kuklesni, jiems būdingi saviti dekoratyviniai motyvai. Žemaitijoje pirmenybė teikiama aukštiems ir masyviems kryžiams. Visuose regionuose aptinkama koplytėlių, tačiau Suvalkija išsiskiria jų gausa ir įvairove. Klaipėdos kraštui būdingi krikštai – išskirtinę formą turintys antkapiniai paminklai. Koplytstulpių skulptūrų stilistikoje nesunku atpažinti tradicinius krikščioniškos ikonografijos simbolius. Vis dėlto sekdami krikščioniškais modeliais, meistrai išsaugojo interpretacijos laisvę. Šventieji vaizduojami apsirengę kaimiečių drabužiais, pasižymi tipiškai lietuviškais bruožais. Seni kryžiai ir koplytėlės datuojami XIX a. pab. – XX a. pr. Vienas žymiausių to meto kryždirbių – Vincas Svirskis. Kryždirbystės tradicijos raišką galima pamatyti ne tik muziejuose, bet ir Lietuvos kaime. Nepaisant to, kad kai kurie papročiai išnyko, tradicijos yra puoselėjamos ir įtrauktos į UNESCO nematerialaus žmonijos paveldo sąrašą.
