LTStraipsnyje aptariama architektūros istorijos tyrimų Vilniaus universitete pradžia. Vilniaus akademijoje nuo XVIII a. buvo skaitomos paskaitos apie architektūrą, Vitruvijaus ir renesanso teoretikų veikalus. 1773–1774 m. Vilniaus akademijoje buvo dėstomi du architektūros kursai – architektonikos ir taikomosios architektūros. 1787–1793 m. architektūros neliko akademinių disciplinų tarpe. Iki XIX a. Vilniaus universitete nebuvo išleista akademinių architektūros istorijos veikalų. Ankstyviausias žinomas architektūros istorijos darbas – 1801 m. paskelbtas Mykolo Šulco veikalas, kuriame pateikiama glausta architektūros ir kitų meno sričių raida. Straipsnyje analizuojamos klasicistinės M. Šulco nuostatos ir jo architektūros evoliucijos samprata. Atskleidžiama, kaip architektūros istorikas apibrėžė ir vertino graikų, renesanso, gotikos architektūros stilistinius bruožus. Po M. Šulco mirties architektūros tyrimus tęsė Karolis Podčašinskis. Architektūros profesorius paskelbė per dešimt akademinių leidinių. Vieni reikšmingiausių – skirti L. Gucevičiaus gyvenimui ir kūrybai, visuotinės architektūros istorijos apžvalgai. Kaip ir kiti klasicizmo sekėjai autorius pabrėžė graikų architektūros pranašumus. Straipsnyje atskleidžiamas K. Podčašinskio požiūris į gotikos ir baroko architektūrą. Apibendrinime teigiama, kad Vilniaus universiteto dėstytojų M. Šulco ir K. Podčašinskio darbai buvo pirmosios Lietuvoje išleistos architektūros istorijos knygos, kurių autoriai aptarė architektūros raidą nuo seniausių laikų, skirtingai vertindami stilistines ypatybes.