Ukraina prieš oranžinę revoliuciją ir po jos: demokratizacijos ir euroatlantinės integracijos perspektyvos

LTAkademinių analizių ir politinių svarstymų dėl galimų Ukrainos užsienio ir saugumo politikos krypčių netrūksta nuo šaltojo karo pabaigos. Paprastai tyrimuose pabrėžiama strategiškai reikšminga šalies padėtis. Teigiama, jog jos užsienio ir saugumo politiką sąlygoja ne tik vidiniai (politiniai, socialiniai-ekonominiai) veiksniai, bet ir atsidūrimas dviejų „sutampančių integracinių erdvių“ sandūroje. Ukrainai daro įtaką į Vidurio ir Rytų Europą išsiplėtojusi Vakarų „kaimynystė“, pasireiškianti Europos Sąjungos ir NATO Rytų politikomis. Kita vertus, ją veikia Rusijos bei jos inicijuojamos struktūros (Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Vieninga ekonominė erdvė). Todėl Ukraina tampa ypatingu Vakarų ir Rytų varžybų dėl įtakos objektu. Kartais šios varžybos gimdo stabilumo ir bendradarbiavimo tarp Vakarų ir Rytų tendencijas, kartais – konfliktiškumą. O Ukraina mėgina pasinaudoti šiomis situacijomis, ieškodama būdų įtvirtinti valstybinę tapatybę ir iškristalinti geopolitines funkcijas. Remiantis šiomis įžvalgomis straipsnyje atskleidžiama, koks ir kaip vidinių bei išorinių veiksnių kompleksas konkrečiai veikia Ukrainos užsienio ir saugumo politiką (iki 2004 m. prezidento rinkimų). Taip pat analizuojamos režimo transformacijos priežastys. Pagaliau projektuojamos, atsižvelgiant į vidinių (pvz., V.Juščenkos – J.Timošenko sąjungos pergalės 2006 m. Aukščiausiosios Rados rinkimuose perspektyva) ir išorinių (ES, JAV, Rusijos aktyvumas Ukrainoje) veiksnių koreliaciją, Kijevo užsienio ir saugumo politikos perspektyvos po oranžinės revoliucijos bei pateikiami Lietuvos politikos Ukrainos atžvilgiu metmenys. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ukraina (Ukraine); Demokratizacija; Revoliucijos; Integracija; Demokratisation; Revolution; Integration.

ENRecent academic analyses and political discussions on the possible directions of foreign and security policy of Ukraine have usually stressed the strategically significant location of the country. Most agree that Ukraine’s foreign and security policy is conditioned not only by domestic (political, socio-economical) factors, but also by the position of the country between “overlapping integrational spaces”. Ukraine is influenced by the “neighbourliness” of the Western countries toward Central and Eastern Europe — visible in the Eastern Policies of the EU and NATO. On the other hand, Ukraine is influenced by Russia and its external structures (Commonwealth of Independent States, Common Economic Space). Thus, Ukraine becomes a particular object of contention between East and West. At times this contention makes for stability and cooperation, at other times – for conflict. Ukraine tries to benefit from these situations, strengthening its state identity and crystallising its geopolitical role. This article analyses how domestic and external factors have concretely influenced Ukraine’s foreign and security policy (until the Presidential election of 2004). It also analyses the reasons for the transformation of the régime. It concludes with projections about Kyiv’s foreign and security policy perspectives after the “Orange Revolution”, based on correlations of internal (e.g. the Yushchenko–Timoshenko alliance victory in the 2006 parliamentary election) and external (EU, USA, Russian activism in Ukraine) factors. Guidelines are proposed for Lithuanian foreign policy toward Ukraine. [From the publication]