Muzika pučiamųjų orkestrui: akademinių žanrų ypatumai ir raida XX amžiuje

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėMuzika pučiamųjų orkestrui: akademinių žanrų ypatumai ir raida XX amžiuje
Kita antraštėAcademic genres of the wind band music: their peculiarities and development in the 20 th century
AutoriaiUrniežius, Rytis
LeidinyjeKūrybos erdvės . 2006, Nr. 5, p. 56-63
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTPučiamųjų orkestras; Muzikos repertuaras; Pučiamųjų muzikos žanrai
ENWind ensemble; Repertory; Genres of wind music
Santrauka / Anotacija

LTGalima teigti, kad XX amžius – pučiamųjų orkestro kaip kolektyvo, atliekančio visavertę akademinę muziką suklestėjimo ir jo repertuaro „aukso amžiaus“ laikotarpis. Šis reiškinys straipsnyje vadinamas pučiamųjų orkestro sublimavimo procesu. Sublimavimas – tai pučiamųjų orkestro sudėčių bei repertuaro priartinimas prie kitų, tradiciškai akademinę muziką atliekančių kolektyvų (simfoninio orkestro, kamerinių ansamblių) veiklos pobūdžio ir meninio lygio Vakarų Europoje ir JAV. Šis procesas prasidėjo XX a. pradžioje, o ypač intensyvus tapo nuo XX a. vidurio. Vertinant jį daugeliu aspektų, galima teigti, kad Vakaruose sublimavimo tikslas iš principo yra pasiektas, nors nevienodu mastu skirtingose šalyse. XX a. kūrinių pučiamųjų orkestrui žanrų visuma yra labai sudėtinga ir įvairi. Galima teigti, kad XX amžiaus muzika pučiamųjų orkestrui savo kūrinių gausa ir žanrine įvairove kompensavo tą kelią, kurį kiti europinės tradicijos kolektyvai (pvz., simfoninis orkestras) nuėjo per pastaruosius 3–4 šimtmečius. Todėl net amžiaus antrojoje pusėje išryškėja itin platus tiek muzikos kalbos priemonių, tiek ir žanrų diapazonas. Taigi Vakarų šalių pučiamųjų muzikoje galima išskirti atskirus žanrus ar žanrų grupes, t. y. ši muzika dar gana glaudžiai siejasi su praėjusių epochų tradicijomis ir nėra itin paveikta XX a. muzikos „žanrų krizės“. Tačiau, kita vertus, žanrų niveliavimasis ir kai kurių kūrinių žanrinis neapibrėžtumas, ypač vienos dalies stambios ir smulkios formos kūriniuose taip pat dažnai akivaizdus [Iš leidinio]

ENIt may be argued that the 20th century is the golden age of the brass band as a collective performing fully-fledged academic music and the heyday of its repertoire. The article calls this phenomenon as the process of sublimation of the brass band. Sublimation refers to bringing the composition and the repertoires of brass bands in Western Europe and the US closer to the artistic level and the type of activities performed by other collectives that have traditionally performed academic music (symphonic orchestra and chamber ensembles). This process began at the start of the 20th century and became particularly intensive since the middle of the 20th century. It may be argued that, in many regards, the objective of sublimation has been achieved in the West, although to the same extent in different countries. The totality of genres of the 20th-century works for brass bands is very complex and diverse. By its abundance and genre diversity, the 20th-century brass band music has compensated the road that other collectives within the European tradition (e.g., the symphonic orchestra) covered during the last 3-4 centuries. Even the second half of the 20th century reveals an extremely wide diapason of both musical language means and genres. Thus, it is possible to distinguish individual genres and genre groups in the brass band music of Western countries, i.e. this music has preserved close links to the traditions of the previous epochs and has not been seriously affected by the 20th-century musical “genre crisis”.

ISSN1822-1076
Mokslo sritisMuzikologija / Musicology
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/4696
Atnaujinta2018-12-20 23:09:23
Metrika Peržiūros: 3