Regards sur la Lituanie: «Lokis» de Mérimée
LTFantastiška istorija, kurią Prosperas Mérimée papasakojo paskutiniame savo novelėje „Lokys“ (1869), yra unikali prancūzų literatūroje, kadangi fabulos šaltiniu tapo Lietuvai. Ypatingą pasirinkimą paaiškina kelios priežastys: autoriaus domėjimasis kalbomis ir lietuvių tautosakoje aptikta tema apie meškos sūnų, kuri paskatino sukurti nerealią pasakojimo atmosferą. Mérimée domėjosi įvairiomis kalbomis, jų gramatika, leksika, raida. Tai paaiškina jo susidomėjimą lietuvių kalba ir jos gramatika. Mérimée laiškuose reiškė susirūpinimą dėl unikalių kalbų nykimo. Kaip pavyzdžius jis pateikė senąsias prūsų, baltų ir kornų kalbas. Lietuvių padėtis rašytojui kėlė nerimą ir dėl to, kad valstiečiai neturėjo išsilavinimo ir neturėjo spausdintų leidinių lietuvių kalba, todėl grėsė kultūrinis išnykimas. Lietuvių egzotišką įsivaizdavimą skatino ir XIX a. kalbininkų veiklai apie lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką. Juose buvo pabrėžiamas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą. Tai skatino novelėje perteikti Lietuvą kaip archajišką, paslaptingą kraštą, išsiskiriantį keistu ir nerimą keliančiu žavesiu. Lietuvos gamtos ir tradicinės kultūros aprašymą taip pat įkvėpė A. Mickevičiaus kūryba. Mérimée sukurtos istorijos pagrindą sudarė žemaitiška legenda ir lietuvių folkloras. Autorius baiminosi, kad kūrinys gali būti nesuprastas, todėl pasiūlės kelias interpretacijas. „Lokys“ yra originalus kūrinys, harmoningai vienijantis kalbinius apmąstymus, įvairiapusį nežinomos šalies paveikslą bei literatūrinę folklorinės temos interpretaciją.Reikšminiai žodžiai: "Lokis"; Dvilypumas; Egzotizavimas; Merimee; Pagonybė; Požiūris; Prancūzų literatūra; Romantizmas; "Lokis"; Duality; Exotation; French literature; Lithuania; Merimee; Paganism; Romanticism; View.
