Valstiečių liaudininkų požiūris į Lietuvos užsienio politiką (1926-1940 m.)

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Valstiečių liaudininkų požiūris į Lietuvos užsienio politiką (1926-1940 m.)
Alternative Title:
Approach of the Peasant Populists towards the Lithuanian foreign policy (1926-1940)
In the Journal:
Istorija [History]. 2012, Nr. 88, p. 50-66
Notes:
Reikšminiai žodžiai: Baltijos santvarvė; Demokratija; Klaipėdos kraštas [Klaipeda region]; Lietuvos - Lenkijos santykiai; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; Pabaltijo Antantė; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Užsienio politika; Valstiečiai liaudininkai; Vilniaus kraštas; Baltic Entente; Democracy; Foreign policy; Klaipėda Region; Lithuanian Foreign policy; Lithuanian Popular Peasants' Union; Lithuanian-Poland relationship; Peasant Populists; Popular Peasants; Soviet Union; Vilnius region.
Keywords:
LT
20 amžius. 1918-1940; Baltijos santvarvė; Demokratija; Lietuvos - Lenkijos santykiai; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; Pabaltijo Antantė; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Užsienio politika / Foreign policy; Valstiečiai liaudininkai.
EN
Baltic Entente; Democracy; Lithuanian Foreign policy; Lithuanian Popular Peasants' Union; Lithuanian-Poland relationship; Peasant Populists; Popular Peasants; region; Soviet Union.
Summary / Abstract:

LTNors per pastaruosius keletą metų pasirodė daugybę tyrimų apie Lietuvos užsienio politiką 1918-1940 m. ir to laikotarpio lietuvių politines partijas iki šiol beveik neturime mokslinių darbų apie politinių partijų požiūrį į Lietuvos užsienio politiką. Todėl lieka neaišku, kaip politinės partijos vertino Lietuvos valdžios vestą užsienio politiką, kaip jos pačios siūlė spręsti, tarkim, sudėtingus to meto Lietuvos ir Lenkijos santykius, kokios pozicijos laikėsi Klaipėdos krašto ir Vokietijos, Sovietų Sąjungos ir Baltijos antantės atžvilgiu. Siekiant užpildyti šią istoriografijos spragą ir buvo nuspręsta išsamiau pristatyti Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos požiūrį į Lietuvos užsienio politiką (1926-1940 m.). Vertindami Lietuvos ir Lenkijos santykius, liaudininkai laikėsi nuostatos, kad pirmiausiai Lenkija privalo sugrąžinti Lietuvai Vilniaus kraštą, tik po to galimas normalus šių valstybių santykių užmezgimas. Tačiau 1938 m. kovą, Lenkijai ultimatumu privertus Lietuvos valdžią užmegzti diplomatinius santykius, liaudininkai palaipsniui pakeitė savo požiūrį, manydami, kad Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimas yra svarbiau už Vilniaus kraštą. Turint omenyje tuo metu iškilusią Antrojo pasaulinio karo grėsmę, toks valstiečių liaudininkų požiūris turėjo racionalumo. Liaudininkų vadovybė pagrįstai kritikavo šalies valdžią dėl pernelyg didelio nuolaidžiavimo vokiečiams Klaipėdos krašte bei perspėdavo ją apie nacistinės Vokietijos planus siekiant susigrąžinti Klaipėdos kraštą.4-ojo dešimtmečio pabaigoje perspėjimams pasitvirtinus, galima teigti, kad liaudininkų numatytas pavojus iš Vokietijos pusės buvo pagrįstas. Nusivylę Tautų Sąjunga, iš Lenkijos, o ypač iš Vokietijos pusės, matydami grėsmę Lietuvai, 4-ame dešimtmetyje valstiečių liaudininkai pradėjo palankiai vertinti Sovietų Sąjungą, pirmiausia jos skelbiamą oficialiai pacifistinę užsienio politiką. Sprendžiant iš valstiečių liaudininkų vadovybės, pirmiausia iš jos lyderio Mykolo Sleževičiaus, itin palankių pasisakymų apie šią valstybę, pabrėžiant draugiškus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius, galima kalbėti apie liaudininkų didelį pasitikėjimą šios valstybės atžvilgiu. O valstiečių liaudininkų spaudoje spausdintos dažnos publikacijos apie teigiamą Sovietų Sąjungos įvaizdį, ypač okupacijos išvakarėse, leidžia kalbėti apie liaudininkų prisidėjimą prie Sovietų Sąjungos teigiamo įvaizdžio formavimo lietuvių visuomenėje. Liaudininkų vadovybės kritiškas požiūris į Tautų Sąjungą, tarpukariu vykdžiusią nuolaidžiavimo politiką Vokietijai ir kitoms valstybėms agresorėms, dažnai išreikšta abejonė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vykdoma užsienio politika mažų valstybių atžvilgiu, palankus įvertinimas tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos sudarytos Baltijos antantės 1934 m. rugsėjo 12 d., leidžia teigti, kad valstiečių liaudininkų užimta pozicija buvo pagrįsta. [versta iš angliškos santraukos]

ENThough a number of research studies dealing with the Lithuanian foreign policy in 1918-1940 and Lithuanian political parties of that period came to life in several recent years, the research on the approach of political parties towards the Lithuanian foreign policy has been lacking to this day. Therefore, it remains unclear what position political parties chose to follow in respect of the foreign policy led by the Lithuanian government, what proposals they made regarding the solution of such issues as, for instance, complex Lithuanian and Polish relations of that time, how they approached the issues of Klaipėda Region and Germany, the Soviet Union or the Baltic Entente. In order to fill this gap in historiography, the author chose to make a more comprehensive presentation of the approach of the Lithuanian Peasant Populist Union towards the Lithuanian foreign policy (1926-1940) in this article. The research revealed that in evaluating the Lithuanian-Polish relations, the Peasant Populists followed the position that the necessary precondition for the establishment of well-balanced relations between the two countries was the return of Vilnius Region to Lithuania. However, when Poland forced the Lithuanian government to restore the diplomatic relations by means of the ultimatum of March 1938, the Peasant Populists gradually changed their position believing that the preservation of the Lithuanian independence was more important than Vilnius Region. With the looming threat of World War II, such a Peasant Populist approach was rational. The Peasant Populist leadership reasonably criticized the country’s government for its undue appeasement to Germans in Klaipėda Region and would warn it with regard to the plans of Nazi Germany to win back Klaipėda Region.When the warnings proved to be right in the late 1930s, the danger anticipated by the Peasant Populists from the side of Germany appeared to be reasonable. Disappointed with the League of Nations and seeing a threat posed to Lithuania by Poland and Germany in particular, in the 1930s the Peasant Populists took a favourable approach towards the Soviet Union, primarily its declared official pacifist foreign policy. Taking into account the commentaries of the Peasant Populist leadership, primarily its leader Mykolas Sleževičius, in favour of this country, by highlighting the friendly relations between Lithuania and the Soviet Union, we may speak about the great confidence of the Peasant Populists in respect of this country. What is more, the frequent publications on the positive image of the Soviet Union announced in the Peasant Populist press, in particular in the eve of the occupation, allow us to speak about the contribution of the Peasant Populists to the shaping of a positive image of the Soviet Union in the Lithuanian society. A critical approach of the Peasant Populist leadership towards the League of Nations engaged in the policy of appeasement to Germany and other aggressors in the inter-war period, a frequently expressed doubt in the foreign policy implemented by France and Great Britain in respect of the small countries, favourable evaluation of the Baltic Entente concluded among Lithuania, Latvia and Estonia on 12 September 1934 lead to a conclusion that the position of the Peasant Populists was well-founded. [From the publication]

ISSN:
1392-0456; 2029-7181
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/46824
Updated:
2018-12-17 13:28:33
Metrics:
Views: 15    Downloads: 7
Export: