Tikrovės ir ekrano gundymai: Arvydo Šliogerio "Alfos ir omegos" įžvalgų pėdsakais

• Kultūros barai. 2000, Nr. 1, p. 25-31
• Kultūros barai. 2000, Nr. 2, p. 19-25
• Kultūros barai. 2000, Nr. 3, p. 25-31

LTRecenzijoje aptariama A. Šliogerio knyga „Alfa ir Omega“. Pažymima, kad A. Šliogerio sugebėjimas provokuoti dialogą Lietuvoje yra nepralenkiamas, ir tai paaiškina jo filosofinių darbų sėkmę, nes būtent dialogas filosofijai teikia daugiausia gyvybės. Teigiama, kad A. Šliogerio filosofinės įžvalgos kyla iš unikalios jo kaip žmogaus ir mąstytojo patirties, ir jeigu su kai kuriomis iš jų nesutinkama, tai gali reikšti ne tiek tų įžvalgų klaidingumą, kiek egzistencinės patirties skirtingumą. Pabrėždamas knygos platoniškąją dimensiją, recenzentas teigia, kad „Alfoje ir omegoje" A. Šliogeris yra ne tik originalus, bet ir nuoseklus, teigdamas dvi transcendencijas – juslinę ir antjuslinę. Pažymima, kad „Alfoje ir omegoje" mąstymas nėra radikaliai priešinamas matymui. Veikiau priešingai - atskleidžiama neišardoma mąstymo ir matymo vienovė, toliau plėtojant jau „Transcendencijos tyloje" sutinkamą įžvalgą apie matantį mąstymą. Plačiai aptariami recenzento požiūriu kontroversiški krikščionybės vertinimai. Pažymima, kad krikščionybės negalima laikyti klaidinga filosofija, nes ji yra ne filosofija, o tikėjimas. Konstatuojama, kad filosofas, neturintis religinės patirties, gali pasakyti, kad religija yra vien paklydimas, o mokslininkas, neturintis filosofinio mąstymo patirties, paklydimu ir tuščiais plepalais laikys filosofiją. Reziumuojama, kad išmintinga filosofija pagal išgales mėgins integruoti visus žmogiškosios patirties laukus, taigi ir religinės patirties lauką, ir filosofija, integravusi religinę patirtį, bus kiek kitokia nei religinę patirtį eliminavusi filosofija.