"Anderseniškosios" XX a. antrosios pusės lietuvių literatūrinės pasakos

LTStraipsnyje bandoma samprotauti apie galimą Anderseno kūrybos įtaką, poveikį vienam ar kitam lietuvių rašytojui. Autoriaus yra apsibrėžiama, kokie Anderseno pasakų poetikos bruožai laikytini būdingaisiais, savitais, kokių atgarsių reikia ieškoti lietuvių autorių kūriniuose. Pirmiausia tai būtų vaizduojamo pasaulio savitumas, originalumas – rašytojas savo kūryboje animizavo augalus, gėles, jose veikia fantastinės būtybės, abstrakčios gamos jėgos, ypač – daiktai. Antra, Anderseno pasakoms būdingos savitos temos, motyvai, idėjos: dvasingumo, natūralumo, kuklumo aukštinimas; meilės, laisvės, kūrybos idėjos; skatinimas vertinti ir džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar; miesčioniškumo, pasipūtimo, kategoriško pasaulio vertinimo tik iš savo taško kritika; užuojauta atstumtam, nuskriaustam. Anderseno pasakose lyg ir nerastumėme tiesioginės didaktikos, tačiau vertybės jose labai ryškios. Trečia, Anderseno pasakų struktūra pagrįsta vertybių antinomija, supriešinimu. Ketvirta, kūrėjas stebina gebėjimu kurti individualizuotą, niuansuotą, atvirą charakterį, kurio esmė atsiskleidžia kitapus teksto, suvokiama iš taiklių užuominų, poelgių, replikų, autocharakteristikos. Pažymėtinas Anderseno pasakų siužeto modelis, principas vaizduoti likimo, viso gyvenimo istoriją. Žinoma apibendrinamoji Anderseno pasakų siužetų ir jų fragmentų galia, aforistiškumas („karalius nuogas“, „princesė ant žirnio“). „Anderseniškųjų“ pasakų bruožų straipsnio autorius įžvelgia lietuvių autorių – Janinos Degutytės, Vytautės Žilinskaitės, Gintarės Adomaitytės, Nijolės Kepienės, Kęstučio Kasparavičiaus kūriniuose.Reikšminiai žodžiai: Literatūrinė pasaka; Vaizduojamojo pasaulio savitumas; Pasakų struktūra; Individualizuotas charakteris; Siužeto aforistiškumas; Pasakotojo intonacijos; Adresato "nevaikiškumas"; Palyginimai; Fairy-tale; Andersen's influence; Theme; Idea; Character; Structure; Construction of plot.; Comparison.

ENThe article attempts to discern the possible influence of Andersen’s creative work on one or another Lithuanian writer. The author defines the most characteristic and distinctive features of the poetics of Andersen’s fairytales and determines what to look for in the works of the Lithuanian authors. First of al, it is the uniqueness and originality of his world, which is filled with animated plants, flowers and fantastical creatures and the actions of abstract forces of the nature and things. Secondly, Andersen’s fairytales are characterised by distinctive themes, motifs and ideas: extolling spirituality, naturalness, and modesty; the ideas of love, freedom, and creation; inviting to appreciate and enjoy what is available here and now; the critique of philistinism, vainglory and bigotry; as well as compassion to the rejected and the harmed ones. Direct didacticism is apparently absent in Andersen’s fairytales but the values are clearly expressed. Thirdly, the structure of Andersen’s fairytales is based on the antinomy and the conflict of values. Fourthly, the writer has a surprising ability to create individualised, nuanced, and open characters, the essence of which is revealed outside the text and can be grasped by sharp observations, acts, remarks and auto-characterisation. Similarly noteworthy is the model of Andersen’s fairytales plots and the principle to depict the fate – the story of the entire life. The generalising power and the aphoristicism of Andersen’s fairytale storylines and their fragments are well-known (“the king is naked”, “the princess on the pea”).