Keli pamąstymai apie egzistencializmo ištakas ir Soreno Kierkegaardo siūlomą bepročio portretą

LTStraipsnyje siekiama apibūdinti pasirinktas egzistencializmo prielaidas pasitelkiant danų mąstytojo Sereno Kierkegaardo savitai interpretuojamą bepročio figūrą ir su ja siejamas antropologines struktūras, jungiančias tradicinės apofatikos ir modernaus individualumo elementus. Remiamasi prielaida, kad esminių egzistencinių žmogiškumo struktūrų klostymasis iš kolektyvinės viešumos nukeltas j individualią vidu- jybę, iniciavusią sudramatintos patirties ir autentiško dalyvavimo tikrovėje nuotykį. Straipsnyje probleminama bendrybės ir atskirybės priešpriešos perspektyva, radikaliai išderinusi socialiai atpažįstamo bepročio/marginalo ir jo atstovaujamų turinių tapatumą. Iš neperžvelgiamos beprasmybės beprotis paverstas kauke dėvinčia paslaptimi, reikalaujančia įminimo, raktu į universaliai reikšmingus žmogiškumo turinius. Prieita prie išvados, kad vidujybę įkalinusi erdvė netapati pažintiniam akligatviui; tai subtiliai maskuojamas reikalavimas nukreipti žvilgsnį į būtent tokio tipo antropologines struktūras, permąstyti su jomis siejamas prielaidas. Šiuo požiūriu Kierkegaardo koncepcija atliepė modernios epochos inicijuotą dėmesį iki tol mažai tyrinėtoms žmogiškos vidujybės teritorijoms, nesutampančioms ar tik iš dalies sutampančioms su ratio valdomis. Jose iškeltas alternatyvus galios centras, suardęs protui palenktos žmogiškos prigimties žemėlapį, pertvarkęs tolydžios priklausomybės tinklus į trūkio palaikomą konfliktą.Tai jau ne katofatinio kelio protas, tikrinantis ir įtvirtinantis tikėjimo garantijas, tai tikėjimui grasinantis, tikėjimo patikimumu abejojantis protas. Priešpriešos jam erdvėje nukalta jį stabdanti pathos, tvirtinanti tikėjimą, grįstą ne argumentais, bet patirties intensyvumu ir įtaigumu. Taip įtvirtintas modernus paklusnumas naujo tipo pareigai, slepiamai maišto prieš socialinę normą pavidaluose: aukščiausias etinis įstatymas atimtas iš apžvelgiamos visuotinybės ir paslėptas individualioje vidujybėje taip, kad tik pats individas turėtų teisę ir galimybę jį tvirtinti. Esminiai žodžiai: egzistencializmas, Kierkegaardas, beprotybė kaip kaukė, apofatikos ir modernaus individualizmo juntis, patirties ontologija, ratio ir pathos priešprieša.

ENThe aim of the article is to describe the selected premises of existentialism through the figure of a madman, as interpreted by the Danish thinker, Soren Kierkegaard, and the anthropological structures associated with it, which combine elements of traditional apophaticism and modern individualism. The premise is that the layering of the essential existential structures of humanism is moved from the collective public to the individual inner self, initiating an adventure of dramatized experience and authentic participation in reality. The article focuses on the problem of the opposition between generality and particularity, which has radically distorted the identity of the socially identifiable madman and the contents the madman represents. The madman has been transformed from an impenetrable meaninglessness to a masked mystery which must be solved using the key to the universally meaningful contents of humanism. The author concludes that the space which imprisons inner self is not the same as a cognitive cul-de-sac; it is rather a subtly disguised demand to turn our gaze towards such type of anthropological structures and to rethink the assumptions associated with them. In this respect, Kierkegaard s concept responded to the focus of the modern epoch on the territories of human inner self that had been little explored. These territories do not overlap or only partially overlap with the ratio domain.An alternative centre of power posited in these territories disrupted the reason-inclined map of human nature, transforming networks of consistent dependence into a disruption-supported conflict. It is no longer the catophatic mind path that verifies and establishes the guarantees of faith, but the mind that threatens faith and questions the reliability of faith. The pathos forged out of the opposition that stops the mind, strengthens faith based on the intensity and suggestiveness of experience rather than that based on arguments. This is how modern submissiveness to a new type of duty, hidden in the form of rebellion against the social norm, is established: the supreme ethical law is taken away from the surveyed universality and is hidden in the individual inner self, so that only the individual has the right and the opportunity to attest to such law. Keywords: existentialism, Kierkegaard, insanity as a mask, connection between apophaticism and modern individualism, ontology of experience, ratio vs pathos.

• Kierkegaardas: stovėsena nieko akivaizdoje.. Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofijos interpretacijos. Vilnius : Versus aureus, 2006. P. 185-198.
• Kierkegaardo netiesioginė komunikacija.. Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofijos interpretacijos. Vilnius : Versus aureus, 2006. P. 223-244.