Kelionės į atlaidus kaip migracijos forma Lietuvoje : istorinis kontekstas ir tendencijos

LTStraipsnyje, remiantis etnografinių tyrimų duomenimis, literatūrine medžiaga, nagrinėjamos kelionės į atlaidus kaip migracijos forma Lietuvoje. Apžvelgiamos regioninio migravimo istorinės ištakos, raidos kryptys ir tendencijos, šiuolaikinis atlaidų ir šventovių lankymas. Tyrimo objektu pasirinkta maldininkų vykimo į pagrindines Lietuvos šventoves istorija, o šiuolaikinė migracija nagrinėjama remiantis Pivašiūnų Žolinės atlaidų metu ir Kryžių kalne atliktų tyrimų medžiaga. Apibendrinus medžiagą matyti, kad kelionės į bažnyčios šventes bei šventas vietas būna arba nuolat pasikartojančios, arba neperiodiškos. Regioninė piligrimystė, istoriškai susiklosčiusi kaip plačiųjų visuomenės sluoksnių migracijos forma, tokias pozicijas mūsų šalyje išlaiko ir XX a. pusėje, ypač reiškiant politinį protestą ateistinei propagandai. Piligrimystę lengvino ir šiuolaikinės transporto priemonės, kurios suteikė galimybę sutrumpinti kelionės laiką net į tolimesnes vietoves. Šiuo metu paprastai vykstama individualiai arba šeimomis. Tyrimas parodė, kad visai Lietuvai svarbių šventovių lankymas grįstas geografinių principu. Išimtis būtų Kryžių kalnas – tai visai šaliai reikšmingas piligrimystės centras. Pivašiūnų, kaip ir kitų parapijų, atlaidai pirmiausia yra regioninės traukos centras. Atkūrus nepriklausomybę, buvęs politinis aspektas maldininkų kelionėse išblėsta. Paskelbus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų dieną – Žolinę – valstybine švente, išsiplėtė į Pivašiūnus atvykstančių maldininkų geografija, tad kasmetinį piligrimystės periodiškumą čia galima prilyginti švytuoklinei migracijai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Piligrimystė; Švytuoklinė migracija; Atlaidai; Pivašiūnai; Kryžių kalnas.

ENBased on ethnographic research data, literary sources, the article analyses pilgrimages as a form of migration in Lithuania. Historical origins of the regional migration, its tendencies and trends, and the current situation regarding pilgrimages have been discussed. The object of the study is the history of pilgrimages to the main Lithuanian Shrines. Contemporary pilgrimage trends have been analysed based on the material collected during religious feasts held in the sanctuary of Pivašiūnai and in the Hill of Crosses. Regional pilgrimage is found in the second half of the twentieth century, particularly as means of political protest against the atheistic propaganda. The pilgrimages were easier due to contemporary transportation means which provided an opportunity to shorten the time of a journey even to the furthest destinations. At that time, pilgrimages were performed either individually or in families. The study has shown that visiting of important Lithuanian shrines is based on a geographical principle, with the exception of the Hill of Crosses, which was an important pilgrimage destination for all people of the country. Meanwhile, the feasts at Pivašiūnai, just like in other parishes, attracted first of all pilgrims of that region. As Lithuania regained its independence, pilgrimages no longer bore the former political aspect. When the Assumption has become a state holiday, the scope of pilgrims coming to the feast at Pivašiūnai extended, thus, the annual regularity of pilgrimages can be compared to pendulum migration.