Lenkų dramaturgija Valstybės teatro scenoje : skaičiai, tendencijos, reikšmė

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Lenkų dramaturgija Valstybės teatro scenoje: skaičiai, tendencijos, reikšmė
Alternative Title:
Polish dramaturgy at the State theatre: quantities, tendencies, impact
In the Journal:
Menotyra. 2012, t. 19, Nr. 2, p. 93-104
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Lenkų dramaturgija; Valstybės teatras; Lietuviškoji tapatybė; Postkolonializmas.
EN
Polish dramaturgy; Lithuanian State Theatre; Lithuanian selfhood; Post-colonialism.
Summary / Abstract:

LTPirmosios nepriklausomybės laikmečiu išsiveržusią kūrybinę energiją skatino ir Lietuvos sugrįžimas į Europos žemėlapį, užbaigęs per pusantro šimto metų trukusią politinę nebūtį bei oficialiai nutraukęs rusifikacijos / polonizacijos grėsmę. Tačiau Nepriklausomybės aktas materializavo ne tik kūrybines galias: socialinėje pirmosios nepriklausomybės erdvėje nesunkiai aptiksime specifines įtampas, veikusias laikotarpio ideologines, politines, estetines nuostatas bei jų padiktuotus praktinius veiksmus, būdingus visuomenėms, neseniai išsivadavusioms iš politinio ir / ar kultūrinio imperializmo hegemonijos. Remiantis postkolonializmo teorijos sąvokomis ir koncepcijomis, straipsnyje aptariami lenkų dramaturgijos pastatymai tarpukario Valstybės teatre. Jo repertuare lenkų dramaturgija sudarė nedidelę visumos dalį: 1920–1940 m. čia pastatyti šeši originalūs kūriniai ir vienas „sekimas“ – pagal Józefo Ignacy’o Kraszewskio apysaką „Kunigas“ parašyta Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio drama „Pilėnų kunigaikštis“ (1905). Tarpukario žiūrovai Valstybės teatro scenoje išvydo istorines Adamo Asnyko („Kęstutis“ (1878), Juliuszo Słowackio („Mindaugas“ (1829), Hieronimo Druckio-Lubeckio („Taip mirdavo lietuviai“ (išleista 1909)) dramas. Nelituanistine tematika parašytai lenkų dramaturgijai atstovavo išimtinai Jerzy’io Żuławskio kūriniai „Mirtų vainikas“ (1903), „Ijolė“ (1905) bei „Mesijo galas“ (1911). Analizuojant šias Valstybės teatro repertuaro pozicijas, į jas žvelgiama subjektyvios lietuviškos savasties tvirtinimo kontekste ir lietuvių teatro estetinio savitumo paieškų perspektyvoje.

ENDwelling on the notions and concepts of post-colonial theory (subjective selfhood, post-colonial translation as in Ampka: 2004) this article explores the productions of Polish dramaturgy at the Lithuanian State Theatre in the period of the First Independence. Although such productions were not numerous yet it is possible to discriminate between two main tendencies of how Polish dramaturgy was employed and received. Representation of Lithuanian past in historical dramas was part of establishing a subjective Lithuanian selfhood, whereas historical Polish dramas depicting the subject were rejected as a continuation of discourse of formerly hegemonic culture. The second tendency in the employment of Polish dramaturgy appeared in association with the general aim to create an aesthetical framework in theatre which could be regarded as typically Lithuanian. Thus, the modernist dramas by Jerzy Żuławski (the single Polish playwright who was staged at the State Theatre and who was not dealing with Lithuanian history) become interwoven in the pattern of quest for a theatre that could accommodate in-betweenness equally favouring the local and the global. [From the publication]

ISSN:
1392-1002; 2424-4708
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/44647
Updated:
2018-12-17 13:25:06
Metrics:
Views: 24    Downloads: 3
Export: