Du tautinės tapatybės vektoriai, arba žvilgsnis anapus gimtosios kalbos ir gimtojo krašto
LTŠiandien klausti apie tautinę tapatybę nebegalime taip, kaip tai galėjo daryti žmonės, gyvenę prieš kelis ar keliolika šimtmečių visuomenėse, kuriose vyravo išorinio skirtingumo ir vidinio vienodumo principas. Šiandienos globalėjančiame, vientisėjančiame pasaulyje, taigi ir Europoje, veikia jau nebe išorinio skirtingumo ir vidinio vienodumo, o išorinio vienodumo ir vidinio skirtingumo principas. Tokiame pasaulyje, tokioje Europoje pasikeitė pats būdas, kuriuo tautos reiškiasi kaip tautos. Tautinė tapatybė anaiptol neišgaravo, nedingo, neištirpo, tik jos reiškimosi formos tapo subtilesnės, bet kartu gausesnės. Atskira tauta šiandien pirmiausia skleidžiasi modaliai, ji turi tokių pačių daiktų, kokių turi kitos tautos, bet turi juos kitaip, savaip, ypatingai. Ir būtent tame „savaip“ glūdi jos tapatybė, o ne tautinėse „substancijose“ ar daiktuose, kaip buvo įprasta žiloje praeityje. Šiuo požiūriu tautinė tapatybė apsibrėžia, kreipdama dėmesį ne į tai, kas turima vienoda, o į tai, kaip skirtingai turima tai, kas turima vienoda. todėl įsidėmėtina, jog daiktinis tautų suvienodėjimas nieku būdu nereiškia tautinių tapatybių sunykimo, nes šiandienos pasaulyje ir šiandienos Europoje tikrieji tautų skirtumai iš esmės skleidžiasi ne turimuose daiktuose, o tų daiktų turėjimo būduose ir pavidaluose.
ENToday, we cannot pose questions about national identity in the manner in which they were posed by those who lived a few centuries or millenniums before us. Those societies were based on the principle of external difference – internal uniformity. In the present-day globalized and unified world, thus in Europe too, we are witnessing the emergence of the reverse principle of external uniformity – internal difference. What has changed is the very fashion in which peoples and nations manifest themselves as peoples and nations. That is not to say that national identity has disappeared, vanished, or evaporated; no, but its forms of manifestation have indeed become more subtle, yet more variegated. A contemporary people first and foremost have a modal existence. It possesses things that most other peoples also own, but it possesses them in its own different, special way. This different mode of possession is the locus of the identity of the people, not some proprietary "substances" or "things" as in ancient times and civilizations.In defining national identity today, it is more prudent to move away from the fact of the same ubiquitous cultural content found in the countries of the world to the fact that this very content is possessed and applied by each people in very particular modal forms and ways. It is therefore important to realize that the material uniformity of peoples in the present-day world does not at all imply the demise of national identity. In the contemporary world and contemporary europe, true national differences manifest themselves more and more in the modes and shapes of how we possess and control things, not in the things themselves.
