"Paskenduolė"

LT„Paskenduolę“ galima laikyti vienu paskutiniausių reakcijos periodo Vienuolio kūrinių, nuosekliai atspindinčių idėjinį ir meninį rašytojo kelią. Apsakyme vaizduojamas suviliotos kaimo merginos likimas buržuazinėje visuomenėje. Negalima sakyti, kad Vienuolio pasirinktasis siužetas būtų naujas lietuvių literatūroje. Tai viena iš ryškesnių demokratinės literatūros temų. Dažniausiai ši tema sprendžiama moraliniu aspektu su daugiau ar mažiau ryškiomis socialinėmis tendencijomis. Suviliotos merginos tragiško likimo priežastis Vienuolis apžvelgia daug platesniu - viso buržuazinio kaimo - mastu. Jis parodo, kad šiuo atveju kalčiausias yra ne vyras, bet visa socialinė aplinka, jos tamsuoliškos pažiūros į netekėjusią motiną. Veronikos tragedija yra tipiška buržuazinio kaimo tragedija, būdinga 19-ojo amžiaus pabaigai. Perkelta iš šių sąlygų, ji netektų ir idėjinės, ir meninės reikšmės. Didelis „Paskenduolės“ autoriaus nuopelnas, kad jis atskleidė ir klasinį atsilikusių pažiūrų į netekėjusią moterį turinį ir sukūrė gyvą ir ryškų apsakymo herojės paveikslą, parodė jos jausmų sudėtingumą ir prieštaringumą. „Paskenduolė“ yra ne tik idėjiniu atžvilgiu brandžiausias Vienuolio apsakymas, bet ir meniškiausias nagrinėjamo periodo rašytojo kūrinys. Pagrindinis „Paskenduolės“ meniškumo bruožas yra jos psichologinė analizė, kuria grindžiami visi herojės išgyvenimai. Vienuolio psichologinės analizės meistriškumas visų pirma pasireiškia tuo, kad autorius niekur neperžengia kaimo merginos dvasinio akiračio, jo neidealizuoja. „Paskenduolė“ yra ir labai lyriškas, poetiškas kūrinys. Lyrizmas visų pirma iškyla tose scenose, kur autorius tiesiogiai vertina savo herojės išgyvenimus, reiškia užuojautą ir simpatiją jos kančioms.