Rousseau religija

LTSeptynioliktame amžiuje Prancūzijoje prasidėjęs puolimas prieš intelektinį ir dorovinį Bažnyčios viešpatavimą, aštuonioliktame amžiuje dar labiau pasireiškė ir sustiprėjo. Įsiviešpatavo intelektinis ir dorovinis libertinizmas (laisvamanybė). Vienas iš intelektinio libertinizmo, arba kritinės proto nuostatos į viską, vaisius buvo modernioji egzegezė. 1678 metais katalikų vienuolis Richardas Simonas (1638--1712) parašo Senojo Testamento Kritinę istoriją, kurioje suabejoja, kad Mozė yra vienintelis Penkiaknygės autorius. Prelatas Jacques Bénigne Bossuet (1627--1704) pasmerkia autorių ir sukelia viešas diskusijas, kurios paskatina Spinozą (1632--1677) visiškai paneigti Mozės autorystę ir pačių knygų kaip Apreiškimo vertę. Laisvamanybė skatina intelektinę veiklą. Jacques-Bénigne Bossuet parengia galikoniškuosius straipsnius. Blaise Pascal'is (1623--1662) atskleidžia pasauliui vidinį Dievo trokštančio žmogaus tragizmą. Kambrė arkivyskupas Fenélon'as (1651--1715) parašo tuštybės kritiką. Vincentas Paulietis (1581--1660) išvysto didžiulę apaštališkąją veiklą. Plinta Port-Royalio vienuolyno dvasinis sąjūdis, stipriai pasireiškia jėzuitų įtaka... Karšti, kartais nuožmūs jėzuitų ir jansenistų disputai liudija Bažnyčios Mokymo svarbą krikščionybei.